Dauguma partijų savo rinkimų programose apie švietimo politiką kalba maždaug tą patį. Pretendentės į Seimą labiausiai nusiteikusios atkurti mokytojo prestižą, bet nė viena neužsimena apie būtiną, nors skausmingą aukštojo mokslo reformą.
Švietimas, anot „Lietuvos žinių“, - sritis, kuriose pastaruoju metu itin pasigendama teigiamų pokyčių, mat trūksta naujų vėjų, vis dar laukiama rimtų reformų.
Tačiau esminės pertvarkos švietimo srityje nenumato ir rinkimuose dalyvausiančios partijos. Savo programose jos kartoja tuos pačius burtažodžius: kokybiškas išsilavinimas, patriotiškumo ir kūrybiškumo ugdymas, gerai finansuojama ir aprūpinta mokykla, autonomija, „krepšeliai“. Dažna partija dar pabrėžia kaip vieną svarbiausių tikslų matanti mokytojo prestižo atkūrimą.
Ir vis dėlto nė vienoje iš LŽ nagrinėtų programų nežadama gerinti švietimo bei mokslo reikalų iš esmės. Anot filosofijos profesoriaus Leonido Donskio, rimta reforma būtų skausminga ir sukeltų socialinį sprogimą, todėl jai ryžtųsi nebent politikų „mirtininkų“ komanda.
Algos - kaip parlamentarų
Užtat populiarių ir madingų šūkių partijų programose nestinga. Kas antra politinė jėga tikina, kad iki naujo Seimo kadencijos pabaigos mokytojo atlyginimas bus didesnis už vidutinį darbo užmokestį.
Optimizmu visus pranoksta partija „Tvarka ir teisingumas“. Jos atstovai žada itin daug dėmesio skirti tam, kad „mokytojo atlyginimas būtų ne mažesnis nei Seimo nario“. Taigi jis arba turėtų būti pakeltas bent triskart, arba atitinkamai sumažinta parlamentarų alga. Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė Jūratė Voloskevičienė šiam pažadui apibūdinti nerado kito žodžio kaip „nerealus“.
Negana to, „tvarkiečiai“ norėtų, kad jau 2010 metais dėstytojų ir mokslininkų algos siektų Europos Sąjungos (ES) kolegų vidurkį. Tačiau Lietuvos mokslo tarybos pirmininkui profesoriui Eugenijui Butkui atrodo apskritai neteisinga išskirti būtent dėstytojų atlyginimus. „Žinoma, būtų gražu, jei jau po pusantrų metų pasiektume ES, kur dėstytojai uždirba 4-5 kartus daugiau, vidurkį. Tik nemanau, jog tai rimta“, - juokėsi E.Butkus.
Vienas rimtesnių Lietuvos socialdemokratų partijos ketinimų - rengti daugiau mokslo daktarų. Bet profesorius E.Butkus vėlgi mano, kad išskirti būtent šią kategoriją rinkimų programoje - beprasmiška. „Visoje ES daktaro kvalifikaciją turinčių žmonių trūksta. Minėtas siekis gal ir neblogas. Tačiau to negalima daryti atsietai, nepertvarkius visos doktorantūros, apskritai visos studijų sistemos. Kas iš tokios deklaracijos, jei nėra bazės?“ - kalbėjo Mokslo tarybos pirmininkas. Jo įsitikinimu, šiuo metu kur kas svarbesnis klausimas - „daktarų kokybė“, o ne kiekybė.
Iš partijų programinių nuostatų dar galima išskirti Darbo partijos pasiryžimą pakeisti egzaminų tvarką mokyklose ir sutrumpinti mokslo metų trukmę, net nepaaiškinta, kam to reikia. Liberalų ir centro sąjunga sudarytų „nutekančių protų grąžinimo fondą“, o Liberalų sąjūdis skelbia saulėlydį popierizmui: jau kitąmet mokyklose ir darželiuose reikėtų pildyti ir pasirašyti trečdaliu mažiau dokumentų.
Neįkvepiančios iniciatyvos
Kiek išsamiau į švietimą savo programoje žvelgia Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Anot šios partijos, ligšiolinė valdžia švietimui skyrė antraeilį vaidmenį. Tai esą rodo skaičiai: švietimui tenkančių lėšų biudžete nuo 27 proc. 2002 metais sumažėjo iki 18,9 proc. šiemet.
Konservatoriai tikina, kad švietimas jiems yra pagrindinė sritis, todėl turi būti valstybės prioritetas. Vienas ambicingesnių TS-LKD tikslų - kad būsimi mokytojai mokytųsi ne specializuotuose, o geriausiuose universitetuose. Partija net numačiusi konkrečių priemonių, kaip tai padaryti.
Tačiau L.Donskio neguodžia ir TS-LKD programos nuostatos, mat vis tiek atrodo pernelyg santūrios. Filosofo teigimu, aukštasis mokslas tvirtai laikomas nepajudinamų šios srities biurokratų rankose ir prašyte prašosi kur kas radikalesnių permainų, nei siūlo konservatoriai. Tačiau norint supurtyti šią sistemą ir priartinti prie vakarietiškų standartų, reikėtų reorganizuoti universitetus ir tūkstančiai mokslo darbuotojų esą liktų be darbo. „Prieš rinkimus visi baiminasi bet kokių pranešimų, kurie kvepėtų socialiniu sukrėtimu, todėl apie tai ir nekalbama. Taigi problema net nepradedama spręsti, nes rimta reforma būtų be galo skausminga“, - įsitikinęs L.Donskis.
Jo teigimu, sudėtingą aukštojo mokslo pertvarkymo darbą galėtų atlikti tik tie, kurie netrokšta užsibūti valdžioje ir kuriems vadovautų ekspertai iš užsienio. „Žinodamas apie vidinį karą tarp rektorių, mokslo biurokratų ir politikų, netikiu, kad kas nors sugebėtų veikti. Vadinasi, toliau bus vegetuojama, gal imamasi nedidelių permainų finansavimo srityje. Galbūt tikimasi tyliai numarinti kai kuriuos universitetus. Bet kuriuo atveju nematau nieko, kas iš tikrųjų įkvėptų“, - pabrėžė L.Donskis.
Marijus Širvinskas
