Nieko valstybe tau neduos, kol kur reikia nestuktelsi kuoka. Paprastai stukteleti sunkiau, nei emigruoti, taigi per daug ir sudetingai prirasiai.

musiau smegeneles suminkstejo? Ar turi bent penkis vaikus- abejoju.
Ar teiki prioritetus ishsilavinimui?- abejoju.Ar rupinies kultura? -abejoju. Ar perimi kitu shaliu patirti?- kad ir ish zydu? Ne . Tai ko, Heniuk, nori? - ash tau pasakysiu- tu noru neturi, tokiems norai duodami.

Apie švietimą, pamąstymui


XXI a. – pasirinkimų amžius. Daugybė knygų pasakoja kaip optimaliai išspręsti problemas, kaip priimti naudingiausią sprendimą, kaip iš gyvenimo pasiimti tai, kas naudingiausia. Nepaisant to, kad turime didžiausią pasirinkimų įvairovę, pritrūkstame drąsių minčių, nepasitikime savo sprendimais ir savo įžvalga. Mūsų visuomenė atvira, tačiau mūsų mąstymas uždaras. Nemokame drąsiai mąstyti, drąsiai sakyti, ko norime ar nenorime, atsirinkti, kas reikalinga ir kas nereikalinga.
Mąstymo ugdymas paliktas savieigai. K.R. Popperis pabrėžia ugdymo svarbą ir valstybės pareigą: „Bet kurios valstybės ateitis priklauso nuo jaunosios kartos ir todėl tiesiog beprotiška leisti, kad vaikų protus formuotų asmeninis skonis ir aplinkybių jėga <...>Valstybė privalo rūpintis, kad jos piliečiai gautų išsilavinimą, įgalinantį juos dalyvauti bendruomenės gyvenime ir pasinaudoti kiekviena galimybe išvystyti savo polinkius ir gabumus“. Šiuolaikinė visuomenė reikalauja mokėjimo atsirinkti, pasirinkti. Šis gebėjimas neįmanomas be kritinio mąstymo.
Mūsų visuomenė nepakankamai išmintinga, kad suprastų ugdymo, mąstymo ugdymo svarbos.
Ypač populiarios knygos apie pozityvaus mąstymo galią, grindžiamos minties galia „Silpnos mintys kuria silpną žmogų, stiprios mintys – stiprų žmogų.“. Tačiau mintys – tai mąstymo rezultatas, sprendimai – valingi arba intuityvūs. Mąstymo udgymas nepastebimas procesas plačiajai auditorijai, tačiau savo mintimis, drįstu teigti, dažnai neobjektyviomis ir nepagrįstomis, dalijamės lengva ranka. Pamirštame liaudies išmintį: „Žodis ne žvilblis, nesugrįš“.
Visi suprantame, kad ugdymo procesas neįmanomas be ugdytojo ir ugdytinio bendradarbiavimo. Udgytiniai priešinasi vien tik deontinio (episteminis autoritetas dažnai nustumiamas į šalį) autoriteto viešpatavimui, jiems reikia autoriteto, kuris jį pažadintų tobulėjimui, mokymuisi, pagaliau mąstymui. Štai šioje vietoje didžiausia atsakomybė ir tenka ugdytojui. Jo pareiga išmokyti drąsiai mąstyti ir, neprarandant kritiškumo, pasgrįsti savo sprendimus ir savo įžvalgą.
Reiktų prisiminti, kad auklėjamoji misija – žadinti žmones iš dogmatinio snaudulio, taip pat ir politinė misija. K.R. Popperis teigia, kad „Pagerinti miesto gyvenimą įmanoma tik auklėjant piliečius būti savikritiškus“. Auklėjimas turėtų būti svarbiausia valstybės pareiga. Tačiau gyvename pernelyg patogiai ir nejaučiame kritinio nerimo egzistencialistiniu, racionalistiniu, pragmatiniu požiūriu. Kas šiuo metu mus skatina tobulėti, tobulintis?
Svajojam apie atvirą, drąsią ir savim pasitikinčią visuomenę, bet, deja, toliau sėdim su savo socialinėm fobijom. Bijom brangiausios laisvės formos – intelektualinės laisvės: bijom ieškoti tiesos, bijom abejoti savo nusistatymais. Kūrybiškumas, kaip kritinio mąstymo aspektas, paliekamas menininkų luomui. Dažnai girdima „Aš ne menininkas, tad....“, tokį žmogų, kuris vengia mąstyti, mintimis ugdyti save ir taip save tobulinti vadinu „gyvenimo marionete“. Blogiausia tai, kad dauguma visuomenė myli šį savo vaidmenį ir tuo užkrečia jaunuomenę.

Tai kad jau turbut per velu galvoti apie kokia nors pazanga, nes zydai jau baigia sugyvulinti ir isnaikinti lietuviu tauta.