Iškalbingiausia pastarųjų metų tokia šeimos situacija - lietuvės Ingos ir vokiečio Michaelio Rinau bei jų mažosios dukrelės Luisos istorija.
Per pastaruosius dvejus metus vyko daugybė abiejų šalių teismų posėdžių ir nagrinėjimų iki pat Aukščiausiojo Teismo neskundžiamo sprendimo, vaikų teisių specialistų, psichologų bei pačios buvusios poros susitikimų. Interneto paieškos sistema akimirksniu pasiūlo apytikriai 170 tūkst. nuorodų į publikacijas, kuriose minima Rinau pavardė. Bet išbyrėjusios šeimos situacija nepajuda iš mirties taško.
Moteris nepaklūsta teismų sprendimams - ji neatiduoda dukros tėvui ir nesvarsto galimybės vykti drauge su ja gyventi į Vokietiją. Kol kas civilizuoto konfliktų sprendimo ribos neperžengiamos ir antstoliai tik tarpininkauja buvusių sutuoktinių diskusijose. Tačiau situacija darosi vis labiau įtempta. Baimindamasi, kad M. Rinau gali imtis ryžtingesnių veiksmų ir jėga atimti vaiką, šią savaitę I. Rinau kreipėsi į policiją.
Į „Vakarų ekspreso“ redakciją atėjęs Michaelis Rinau prisipažino ilgai svarstęs, ar dera jam kreiptis į žiniasklaidą, norint pakomentuoti buvusios sutuoktinės viešus pareiškimus.
„Vis dėlto ryžausi, nes noriu, kad žmonės žinotų ir mano versiją“, - sakė vyras.
Trečią savaitę Klaipėdoje leidžiantis vokietis nežino, kada grįš namo. Taip pat neaišku ir tai, kada tėvas vėl pamatys dukrelę. Paskutinį kartą jiedu matėsi prieš savaitę. Anot vyro, I. Rinau sulaužė jų susitarimą leisti tėvui ir dukrai bendrauti tris savaites kasdien po keturias valandas.
„Ji teigia, neva Luisa pavargo ir bendravimas su manimi jai esąs „sunkus darbas“. Negaliu tam pritarti“, - nuoskaudos neslepia vyriškis.
M. Rinau teigimu, bendravimas su Luisa ėjo labai sklandžiai. Nuovoki mergaitė jau pramoko vokiškų žodžių ir savo ruožtu išmokė tėvą nesudėtingų lietuviškų frazių.
Nepaiso susitarimų
„Nėra jokio skirtumo, ar būčiau Vokietijoje, ar esu čia - vis tiek negaliu pamatyti dukters. Iki kitos savaitės pabaigos Ingai nėra jokio pavojaus, juk mes susitarėme, kad tiesiog susitikinėsime. Dabar su Inga bendraujame tik per oficialias įstaigas ir aiškaus atsakymo, kada aš susimatysiu su dukrele, ji nepateikia. Bet Ingos akivaizdžiai nedomina nei teismo sprendimai, nei mūsų susitarimai“, - sakė vyras, kurio nuomone, geriausia būtų, kad Inga drauge su dukra atvyktų gyventi į Vokietiją.
M. Rinau pasakojo kalbėjęsis su vaikų psichologe apie tai, kaip klostosi bendravimas su dukrele.
„Specialistė pasakė, kad esame teisingame kelyje, ir davė daug patarimų. Jos nuomone, svarbiausia toliau lavinti kalbos įgūdžius. Svarbu ir tai, kad susitikimų metu Inga ir aš būtume ramūs, draugiški vienas kitam. Deja, dažniausiai mums susitikus Inga atrodo nepatenkinta, nuliūdusi. Ji nedalyvauja mūsų žaidimuose, nors Luisa ją kviečiasi“, - pasakojo vyras.
Anot jo, psichologė sakė, jog būtų gerai, jeigu būtų rengiami ne tik pasivaikščiojimai pajūriu ar „Akropolyje“, bet tėvai bendrautų ir kasdieniškoje buitinėje aplinkoje - kad vaikas nemanytų, jog gyvenimas yra vien pramogos.
„Aš mielai tai daryčiau. Bet aš tiesiog nematau savo vaiko“, - sako vyriškis.
Jų istorijai tik iškilus į viešumą Lietuvoje, M. Rinau sulaukdavo daugiausia savo atžvilgiu neigiamų komentarų ir laiškų. Tačiau, vyro teigimu, kuo toliau, tuo daugiau jis gaunąs padrąsinančių pranešimų.
„Ypač daug laiškų rašo skirtingose šalyse gyvenantys lietuviai vyrai, patekę į panašią situaciją, kaip aš“, - sakė pokalbininkas.
Išsiaiškinti teisių - prieš vestuves
Skrajodamas ant meilės sparnų, retas kuris pagalvoja apie galimą santykių nesėkmę ir aptaria visas mylimojo ar mylimosios šalies įstatymų ir kultūros subtilybes. Tarptautinę šeimą ištikus krizei, žmonės nežino, kur kreiptis pagalbos.
Klaipėdos savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus specialistai prisimena situaciją, kai jaunutė mergina, ištekėjusi už musulmono tolimoje Rytų šalyje, verkdama prašė „išduoti kokią nors pažymą“, kad nereikėtų grįžti pas vyrą, kuris pasirodė esantis tironas. Į Lietuvą grįžusi moteris čia galėjo būti kiek tinkama, o kartu parsivežtas vaikelis, gimęs svetur - tik tiek, kiek leido viza, t. y. 30 dienų.
Pasak advokatės Vilijos Gražulytės, daugėjant lietuvių santuokų su užsieniečiais, daugėja ir atitinkamų skyrybų bylų.
„Dauguma šių situacijų - problemiškos. Ypač daug bėdų kyla dėl vaikų globos priteisimo ir su juo susijusių dalykų. Kadangi dabar išsiskyrę tėvai neprivalo gauti buvusio sutuoktinio sutikimo išsivežti vaiką į kitą šalį, ne vienoje iš mano nagrinėtų situacijų būta baimių, kad tėvas gali išsivežti vaiką. Laimei, nė vienas iš jų taip nepasielgė“, - sakė advokatė.
Subtilybė dar ir ta, kad konkrečios šalies teisę geriausiai išmano tik jos teisininkai. Šiuo metu vieno Vilniaus teismo nagrinėjamoje byloje lietuvė moteris su vaiku iš pirmos santuokos išvyko gyventi į Japoniją ir sukūrė kitą šeimą, pagimdė antrą vaikelį. Jai išsiskyrus su antruoju vyru, liko neaiškus išlaikymo priteisimo pirmajai atžalai klausimas.
Pasirodo, Japonijoje esama kelių įvaikinimo būdų ir Lietuvos teismai neišsiaiškino, kuris būtent buvo panaudotas šioje situacijoje. Mokėti išlaikymą priteisė lietuviui vaiko tėvui, kuris atžalos nematė septynerius metus.
Anot V. Gražulytės, nors prieš vestuves daugiausia galvojama apie meilę, tuokiantis su užsieniečiu ir planuojant gyventi svečioje šalyje, patartina kreiptis konsultacijos šeimos teisės tema į šios valstybės teisininkus.
Pokalbininkės teigimu, nors galimybę susitarti dėl vaikų globos skyrybų atveju suteikia vedybų sutartis, aptarti joje tokius dalykus nėra populiaru.
„Dažniausiai poros iš anksto susitaria dėl turtinių reikalų“, - sakė advokatė.
Moterys „nuteka“ dažniau
1225 - tiek santuokų nuo 2008 m. sausio 1 d. iki spalio 1 d. buvo įregistruota Klaipėdos savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje. Nuo sausio 1 d. iki spalio čia įregistruotos 478 ištuokos.
Sausio-spalio mėnesiais uostamiestyje susituokė 62 poros, kuriose vienas partneris - klaipėdietis, o kitas - užsienio valstybės pilietis. Klaipėdiečiai tuokėsi daugiausia su Rusijos, Ukrainos, Vokietijos piliečiais. 72 klaipėdiečiai tuokėsi kitose valstybėse.
Anot specialistų, lietuviai vyrai rečiau veda užsienietes, o mūsų šalies moterys dažnai nuteka už jūrų marių.
„Mokykimės toleruoti“
Jurga KARČIAUSKAITĖ-LAGO, juvelyrė
Vyras - ispanų juvelyras Lino Lago, vaikai - Nojus (9 metai), Lukas (3 metai)
Kai prieš septynerius metus susipažinome, mąsčiau visaip. Man ši santuoka nebuvo pirmoji, tad daugiau svarsčiau, kad visko gali nutikti. Santykiai - tokia sritis, kurioje niekada nesi visiškai apsaugotas. Turi visą gyvenimą mokytis suprasti kitą žmogų. Kita vertus, čia tautybė ir pilietybė ne visuomet lemiamas veiksnys - juk būna, kad ir su tavo kalba bendraujančiu niekaip nesiseka susitarti. Susipažinę bendravome angliškai, kol aš išmokau ispaniškai, o Lino - lietuviškai.
Vaikai moka abi kalbas, vyresnysis lanko mokyklą Lietuvoje. Labiausiai už viską jiems siekiu įskiepyti toleranciją. Lietuviai - gana tuščia šalis tuo požiūriu, nes gyventojų yra mažai, todėl esame pripratę prie laisvos erdvės sau. Japonai ar olandai, kurie savo kraštuose turi racionaliai išnaudoti kiekvieną metrą, bendrauja visai kitaip, jie išmoksta toleruoti vienas kitą, sugyventi. Tad sūnus mokau nesijausti visažiniais, visuomet palikti galimybę suabejoti savo nuomone, įsiklausyti į kito žodžius.
„Kitoks - nebūtinai geresnis“
Eugenija ODEBRECHT, verslininkė
Vyras - vokietis verslininkas Gerd Odebrecht, vaikai: Giedrė (30 metų), Laura (23 metai)
Iškilus konfliktinei situacijai, santykiuose su kitataučiu spręsti ją daug sudėtingiau nei su tautiečiu. Kad ir kaip gerai mokėtum svetimą kalbą, visų išraiškos priemonių ir niuansų neaprėpsi. Svarbu dar vienas dalykas - kurioje šalyje jūs gyvenate. Kai vienas yra namuose, o kitas - svetimoje terpėje, būna labai sunku. Dabar manyčiau, kad geriausia įsikurti trečiojoje šalyje.
Pastebiu, kad mūsų moterys nėra pratusios prie kietų ekonominių skaičiavimų, kai abu žmonės poroje žino, kuris turtas - jo, kuris - jos ir kuris - bendras. Užsieniečiams toks aiškumas - visiškai įprastas.
Gruodį sueis 17-a metų, kaip su Gerdu esame kartu. Mano galva, laikomoji jėga ilgalaikiuose poros santykiuose, ateities garantas, kuris padeda nepaisyti sunkumų, yra jūsų bendra istorija, kartu patirtos gražios akimirkos, tai suteikia bendravimui savotiškos išliekamosios vertės. Brandžiame amžiuje tai labai svarbu.
Labai džiaugiuosi, kad Gerdas gerai sutaria su mano vaikais. Jis taip pat turi du, tačiau mano santykiai su jais nėra puikūs. Gyvenime buvo visko, ir supratau viena - kuo daugiau sumoki, tuo labiau vertini tai, ką turi.
Valerija LEBEDEVA
