Vatikane tarp Šv. Petro bazilikos kolonų kabėjo naujų šventųjų portretai. Per iškilmingą ceremoniją po atviru dangumi, kurioje dalyvavo maždaug 70 tūkst. tikinčiųjų, popiežius palaimino septynias šių šventųjų relikvijas.
Tarp susirinkusiųjų buvo daug argentiniečių, kurių kai kurie laikė statulėles, vaizduojančias pončą vilkintį Jose Gabrielį del Rosario Brochero (Juozapą Rožinio Gabrielį Brocherą).
1849 metais Kordobos provincijoje gimęs J.G.del Rosario Brochero buvo neturtingųjų ir ligonių kunigas, statė Bažnyčios mokyklas.
Pranciškus šį ant mulo nugaros po regioną keliaudavusį 19-ojo amžiaus kunigą vadino „avimis kvepiančiu“ ganytoju. Anksčiau tokia fraze pontifikas apibūdindavo geriausius ganytojus, tuos, kurie būna su savo tikinčiaisiais ir dalijasi jų bėdomis.
J.G.del Rosario Brochero 1867-aisiais per choleros epidemiją rūpinosi ligoniais ir galiausiai užsikrėtė raupsais, nes, kaip teigiama, iš vieno moliūgėlio su šia liga sergančiu žmogumi gėrė matę – gėrimą, kurio dažnai siurbteli Pranciškus, kai jo jam pasiūlo maldininkai.
„Dieną ir naktį šaukimės“
Pontifikas sakė, jog šie šventieji buvo žmonės, kurie galėjo padėti tiems, kas susiduria su sunkumais, nes ir patys kentėjo, bet triumfavo savo tikėjimu.
„Šventieji yra vyrai ir moterys, kurie visiškai pasineria į maldos paslaptį. Vyrai ir moterys, kurie stengiasi su malda. Jie stengiasi iki pačios pabaigos, visomis savo jėgomis, ir jie triumfuoja“, – sakė jis.
„Dieną ir naktį šaukimės Dievo neprarasdami pasitikėjimo“, – pridūrė jis.
Jauniausias iš naujų šventųjų yra Jose Sanchezas del Río (Chosė Sančesas del Rio), kuriam buvo 14 metų, kai 1928 metais Meksikoje buvo nužudytas, nes atsisakė išsižadėti tikėjimo per karą tarp katalikų ir antiklerikalinės Meksikos vyriausybės.
Salomone'as Leclercqas (Salomonas Leklerkas) taip pat mirė gindamas savo tikėjimą. 1745 metais Prancūzijoje, pirklių šeimoje gimęs S.Leclercqas įstojo į saliečių bendruomenę „Krikščioniškųjų mokyklų broliai“ ir dirbo mokytoju.
Per Prancūzijos revoliuciją jis buvo persmeigtas kardu, nes atsisakė prisiekti ištikimybę naujajai Prancūzijos vyriausybei. Jo ir dešimčių kitų religinių figūrų nužudymas buvo laikomas nužudymu iš „neapykantos tikėjimui“.
„Tūkstantį kartų kunigas“
Antras naujas Prancūzijos šventasis yra mistikė Švč. Trejybės Elžbieta, kuri mirė 1906 metais, būdama vos 26-erių, nuo Addisono (Adisono) ligos.
Elžbieta, talentinga pianistė, atmetė kelis pasiūlymus tekėti ir prisidėjo prie basųjų karmeličių netoli jos namų, kad atsidėtų kontempliacijai, maldai ir dvasiniams raštams.
Kunigas Alfonso Maria Fusco (Alfonsas Marija Fuskas) iš Italijos pietuose esančio Salerno, gimė 1839 metais ūkininko šeimoje. Jis įsteigė „Šv. Jono Krikštytojo seserų kongregaciją“.
Kitas italas, Lodovico Pavoni (Lodovikas Pavonis) iš Brešos, įsteigė religinę kongregaciją „ Nekaltai Pradėtos Marijos sūn ūs“ – „pavoniečius“ – ir mokė neturtinguosius bei pažemintuosius amatų, kad jie turėtų duonos, ir tikėjimo, kad jie patektų į dangų.
1877 metais gimęs Ispanijos Palensijos vyskupas Manuelis Gonzalezas Garcia (Manuelis Gonsalesas Garsija) įsteigė Nazareto eucharistiečių misionierių seserų kongregaciją . Vos 12-os jis įstojo į Sevilijos seminariją, kurioje parašė: „Jeigu gimčiau tūkstantį kartų, tūkstantį kartų būčiau kunigas.“