Kas pabuvojo Romoje, bet ir neaplankė Vatikano, tas nepažino Romos širdies. Mažiausia pasaulyje valstybė, įsikūrusi Italijos sostinės viduje ant Vatikano kalvos, yra bene vienintelė pasaulyje išlikusi teokratija: jos valdovas yra ir aukščiausias religinis vadovas, t. y. popiežius – Romos katalikų bažnyčios vadovas.
Valstybė liko be valdovo
Tiesa, šiuo metu Vatikanas liko be valdovo visomis prasmėmis. Užvakar Benediktas XVI oficialiai atsistatydino: paskutinį kartą pasirodė popiežiaus balkonėlyje ir palaimino jo išlydėti į Šv. Petro aikštę susirinkusius tikinčiuosius.
VL žurnalistė Eglė Valionienė, apsilankiusi Vatikane vos prieš mėnesį, sakė nė negalėjusi numanyti, kad taip nutiks. „Nesu tikinti, bet Šv. Petro aikštėje tada ilgai stebeilijausi į popiežiaus balkonėlį, beje, visai nediduką, gyvai įsivaizduodama, kaip jame pasirodo Benediktas XVI ir ištiesia ranką laiminti.“
Taigi maldininkų kelionės į Vatikaną šiuo metu sustabdytos. Jas užsisakę tikintieji turės palaukti konklavos sprendimu naujai išrinkto popiežiaus inauguracijos.
Į Vatikano valstybę, kurios plotas nesiekia nė pusės kvadratinio kilometro, iš Italijos sostinės patenkama nekirtus jokios sienos. „Perėjome vienu Romos tiltu per Tibro upę ir nė nesupratome, kad jau atsidūrėme Vatikano teritorijoje! Τiesa, netrukus tai priminė mus pasitikę uniformuoti „pasieniečiai“, mandagiai, bet kruopščiai apieškoję mūsų drabužius ir rankines, – prisiminė Eglė „sienos kirtimo“ procedūrą. – Tai išties turistų šalis, spėjome, kad vietiniai Vatikano gyventojai yra nebent čia retai sutinkami sutanoti Bažnyčios tarnai.“
Būrimo kalvos istorija
Iš tikrųjų Vatikano pilietybe pasigirti gali tik apie 350 asmenų, o besienis režimas, liudijantis draugiškus popiežiaus valstybės santykius su Italija, galioja labai neseniai, tik nuo XIX a. vidurio. Ligi tol popiežiaus ir Italijos santykiai buvo labai įtempti, netgi atvirai priešiški. Iki 1377 m. šventojo tėvo sostas buvo Avinjone, Prancūzijoje, o į Romą buvo perkeltas po Didžiosios schizmos (Bažnyčios skilimo). Šventieji tėvai pirma rezidavo Laterano rūmuose Romoje, dar vadinimuose Šv. Jono bazilika, bet puoselėjo ir Vatikano kalvą, kaip tinkamiausią vietą popiežiaus sostui. Mat kadaise ant šios kalvos imperatorius Neronas, pagarsėjęs kraugerys, nukryžiavo apaštalą Petrą, kuris čia ir buvo palaidotas.
Taigi Romos katalikų bažnyčia visomis prasmėmis stovi ant Šv. Petro (lotyniškai petra – uola) uolos. Ilgainiui imperatorius Konstantinas ant apaštalo kapo pastatė nuostabią baziliką, ir ši vieta tapo katalikų piligrimų traukos centru. Tačiau 1870 m., kai Romos miestas atiteko Italijos karalystei ir popiežiaus valdos nukentėjo, Pijus IX atsisakė ją pripažinti, ragindamas visus pasaulio katalikus pasekti jo pavyzdžiu. Nesantaiką nutraukė vadinamasis Laterano susitarimas tik 1929 m., tada ir susikūrė nepriklausoma Vatikano valstybė, o Romos katalikų bažnyčia Italijoje gavo išskirtinį statusą.
Gvardiečiai Šv. Petro aikštėje
Ši nykštukinė valstybė turi savo pašto ženklus ir pinigus, tačiau bankomatais čia, anot E.Valionienės, pasinaudoti keblu nemokant... lotynų kalbos. Beje, Vatikanas turi ir savo gvardiją, „Šv. Petro aikštėje akį traukė spalvingus viduramžių drabužius vilkintys aukštaūgiai sargybiniai, prie kurių visiems turistams maga nusifotografuoti. Tai šveicarų gvardiečiai, kurių priedermė – saugoti popiežių dieną ir naktį, o prireikus ir gyvybę už jį paaukoti“, – pasakojo žurnalistė.
Unikali šveicarų gvardija – seniausias pasaulyje kariuomenės dalinys, ištikimai tarnaujantis popiežiams daugiau kaip pusę tūkstančio metų nuo to laiko, kai Julijus II pasamdė narsius šveicarų karius saugoti savo rūmus. Šiuo metu šveicarų gvardijos korpusą sudaro per šimtą gerai apmokytų Šveicarijos kariūnų, kuriems taikoma griežta atranka: nevedę, katalikai, ūgis – ne mažiau negu 174 cm, amžius – ne vyresni 30-ies. Tarnyba popiežiui trunka 25 mėnesius. Nauji gvardiečiai prisieks šiemet gegužės 6 d., mat šią 1527 m. dieną, gindami popiežių Klemensą VII nuo imperatoriaus Karolio V kariaunos, žuvo 147 šveicarai.
Anot E.Valionienės, ypač gražus Vatikano vaizdas atsiveria nuo kalvos viršūnės. „Iš čia gali regėti visą jo didingumą, aikščių ir pastatų simetriją. Tačiau ir čia, švenčiausioje katalikams vietoje, klesti komercija: vienuolės prekiauja bažnytiniais suvenyrais, net švęsto vandens gali čia įsigyti, – stebėjosi VL žurnalistė. – Nemaloniai nuteikė ir elgetų gausa prie Dievo namų, ypač jų pozos – dauguma kniūbsti, rankas ištiesę taip žemai, kad net veidų nematyti.“
„Muziejus išties milžiniškas, o įėjimas į jį kainuoja nepigiai, tad čia patekęs turi apsišarvuoti ištverme, kad visą jį apžiūrėtum apėjęs visas sales ratu, mat įpusėjus ratą sugrįžti prie įėjimo bus taip pat toli, kaip ir iki išėjimo, – įspėjo E. Valionienė, prisipažinusi, kad į visą tą grožį ir prabangą žvelgė tik su estetiniu virpuliu, mat nesanti religinga. – Nusileidome ir į muziejaus požemius, kur apžiūrėjome ir auksu tviskančias popiežiaus karietas, ir modernius šarvuotus papamobilius. Beje, fotografuoti draudžiama tik Siksto koplyčioje, tačiau to nežinodami ir čia suspėjome pykštelėti keletą kadrų. Sunku įsivaizduoti, kad tos įstabios lubų freskos sukurtos vieno mirtingojo: didysis Mikelandželas, užsidaręs nuo pasaulio, čia praleido net trejus metus...“
VL žurnalistė Rūta Klišytė
