Kovo 8 diena žinoma kaip Tarptautinė moters diena. Ji švenčiama įvairiai: vieniems ji - moters, darbininkės ir kovotojos, kitiems - feministės, kovojančios prieš "bloguosius" vyrus, simbolis, tretiems ši diena - tiesiog graži, nors ir paika tradicija. Moteris juk miela mylėti visada, o ne kartą per metus...
Mažai kas žino, kad ir šventoji Beata, minima kovo 8 dieną, nusipelnė būti visų feminisčių patrone. Tiesa, taip sugalvojo pačios feministės, bet ne Bažnyčia, kuri tokių galių Beatai nepripažįsta, kaip negarbina ir pačios ideologijos. Bet, anot feminisčių, ką čia tų senyvų vyrų senbernių draugija išmano – norime, kad būtų mūsų šventoji, tad ir yra. Lygybė turi triumfuoti.
Istorijos neperpasakojant galima teigti, kad dėl moterų įtakos politikai kovojo įvairūs politiniai ir visuomeniniai judėjimai – nuo haremų "frakcijų" iki feministinės ideologijos. Kovo 8 labiau siejama su pastarąja.
Visuotinai pripažįstama, kad pirmoji feminizmo banga – kova dėl balsavimo teisės - ilgainiui pavirto (XX a. 7-asis dešimtmetis) į kovą už lyčių socialinių santykių, šeimos struktūros bei kultūros nuostatų keitimą.
Moterų kova (ar "kova") vyko nevienareikšmiškai ir permainingai. Rinkimų teisę moterys pirmąkart gavo ne kokioje nors Europos šalyje, o tolimame britų imperijos užkampyje - Naujojoje Zelandijoje. Tai įvyko 1893 metais. Europoje pirmieji 1906 metais vietiniuose rinkimuose tai padarė Rusijos imperijai priklausantys suomiai. Įdomu tai, kad Vidurio Europos šalys, nepriklausomybę įgijusios po Pirmojo pasaulinio karo, rinkimų teisę moterims suteikė anksčiau nei Vakarų Europos valstybės. Lietuvoje moterims galimybė balsuoti atsirado po atmintinos 1918 metų vasario 16-osios, Šveicarijoje - tik 1971 metais. Paskutinis sąraše kol kas yra Kuveitas, balso teisę moterims suteikęs prieš ketverius metus.
Skeptikai teigia, kad moterys iš tikro čia nieko dėtos. XX amžiuje tiesiog pasikeitė politinės atsakomybės ideologija. Jei anksčiau už valstybės valdymą atsakingais jautėsi tie, kurių rankose buvo resursai bei protas (turto bei išsilavinimo cenzas), tad dabar vienodai atsakingi visi. Gerai tai ar blogai, neaišku, patirtis rodo, kad valdžiai dažnai trūksta ir proto, ir gebėjimų, o prezidentais gali tapti "runkelių" ir serialų žiūrėtojų dievaičiai.
Feminizmo priešininkai teigia, kad užuot kiekvienam žmogui išnaudojus savo lyties privalumus, jie yra slopinami ir moterys tampa nepilnaverčiais vyrais, o pastarieji lieka nebevyriški. Ypač antroji feminizmo banga, kilusi po Antrojo pasaulinio karo, dažnai vadinama moterų "apkelnėjimo" epocha – moterys ėmė vilktis kelnes ir norėjo vis labiau būti panašios į vyrus. Technologijų progresas, perėmęs daugelį darbų, nebereikalaujančių didelės fizinės jėgos, sudarė galimybes moterims siekti ir pasiekti didelių laimėjimų profesinėje srityje. Ideologiškai tai tikėjimas lyčių socialine, politine ir ekonomine lygybe, tikėjimas, kad lytis neturėtų būti faktorius, iš anksto suformuojantis asmens socialinę tapatybę, sociopolitines arba ekonomines teises.
Feministinė euforija dažnai slepia savo tamsiąją pusę. Atifeministai liūdnai šaiposi, kad anksčiau mylėjusi vyrą ir vaikus emancipuota moteris myli šuniuką ir kompiuterį. Nieko nuostabaus, kad feminizmas tampa radikalios politikos dalimi, stoja į vieną gretą su netradicinėmis seksualinėmis ir radikaliomis politinėmis orientacijomis. Moterys reikalauja specialių kvotų, specialių išlygų, idant statistika atrodytų geriau. Nepriklausomybė virsta vienatve, socialinė parama - egoizmu ir tinginyste, feminizmas - patyčiomis iš moters garbės, lyčių lygybė - šeimos degradacija, visuotinė rinkimų teisė - politinės atsakomybės praradimu...
Pastaraisiais metais feminizmas išsivertė į kitą pusę – jis pabrėžia ne moters lygybę su vyrais, bet kovoja už ypatingą išskirtinumą. Atsiranda istorija pagal moterį, politika pagal moterį, seksas pagal moterį ir pan. Sociologai suskubo tai vadinti postfeminizmu, keliančiu naują domėjimąsi lyčių specifika, skirtingų lyčių harmonija, o ne unifikavimu.
Taigi klausimas, švęsti ar nešvęsti kovo 8-ąją, ne toks jau paprastas. Formaliai valstybės lygiu ją švenčia apie 30 šalių, taigi vidutiniškai kas šešta pasaulyje. Tarp jų 11 buvusių SSSR respublikų (visos, išskyrus Turkmenistaną), Kubos, Vietnamo ir Zimbabvės tipo valstybės. Iš Vakarų Europos šalių ji švenčiama tik Italijoje, iš naujųjų ES šalių - dar Lenkijoje bei Rumunijoje.
Geriausi moteriškos statistikos vykdytojai yra Afrikoje. Daugiausia moterų yra... Ruandos parlamente – net 49 procentai. Pietų Afrikos Respublikos ir Namibijos - 42 procentai. Europoje neabejotinai pirmauja Skandinavijos šalys, kurių parlamentuose moterų pastaraisiais metais daugiau nei trečdalis. Pasaulio vidurkis yra 9 procentai, JAV 15 procentų vidurkį viršija, o štai Japonija 7 procentais nuo jo atsilieka.
Buvo moterų, kurios išties padarė didžiąją politiką, ir padarė be kvotų bei preferencijų. Vien Margaret Thatcher ar Indira Ghandi ką reiškia. O moteris, kuria tikriausia niekas negali nesižavėti, buvo kukli albanė iš Makedonijos, niekada nekovojusi už menamas savo teises ir nešventusi Tarptautinės moters dienos. Ji buvo ir tebėra žinoma Motinos Teresės vardu. Taigi...
Lietuvai "gresia" moteriškas prezidentavimas, lietuviai gali padaryti tai, ko nepavyko amerikiečiams. Tačiau dar neskubėkime, šventosios Beatos keliai, kaip ir visų kitų šventųjų, nežinomi. Beata juk reiškia palaimintąją. Tai gal ir gerai, kad taip. Švęsti verta, jei to norime.
Egidijus Vareikis
