Kadaise Dievas sukūrė žmogų, dovanodamas jam protą ir fizinių jėgų prasimaitinti ir tokiu būdu išgyventi. Antikos laikais maisto produktai tapo neatsiejami nuo malonumo. 1814-aisiais pirmą kartą pavartojamas žodis „gastronomija“, kildinamas iš graikų kalbos „gaster“ (skrandis) ir „nomos“ (įstatymai) bei reiškiantis mokslą apie maisto ir kultūros santykį. Tą patį dešimtmetį atsirado ir terminas „kulinarija“, o kiek vėliau – ir „gurmanas“. Maistas ilgainiui tapo malonumu, vienu svarbiausiu šventės elementu, o netrukus žmonės pradėjo kulinarines keliones po pasaulį vien tam, kad burnoje pajustų ta nepaprastą egzotikos skonį.
Alaus šventė „Oktoberfest“ Miunchene (nuotr. SCANPIX)
Tad nenuostabu, kad įvairiuose pasaulio miestuose buvo pradėtos rengti šventės ir festivaliai, kuriuose vienu ar kitu būdu dėmesys sutelkiamas į maistą ir jo produktus. Vienos iš šių švenčių – keistos, neįtikėtinos, kitos – itin patrauklios, tačiau visos be išimties – neatsiejama to krašto kultūros dalis. Pasižvalgykime po žymiausias pasaulyje gastronomijos šventes, apžvelkime jų principus, tradicijas ir keistenybes.
Spalio festivalis (Oktoberfest)
Yra pasaulyje tokia vieta, kur kartą per metus net dvi savaites vyrai geria alų, dailios moterys, vilkėdamos sukneles su giliomis iškirptėmis, jį nešioja. Visi daug valgo, šoka, dainuoja, pagiriojasi, vėl geria ir dėl nieko nesuka galvos. Garsusis Oktoberfest, arba Spalio festivalis, kasmet vykstantis Miunchene, išties panašus į masines išgertuves, tačiau anaiptol ne vien jos čia pritraukia milijonus žmonių. Oktoberfest – tai visų pirma vienas svarbiausių Bavarijos kultūros simbolių, bene ryškiausiai parodantis šio krašto dvasią.
Alaus šventė „Oktoberfest“ Miunchene (nuotr. SCANPIX)
200 metų
Kone didžiausia gastronomijos šventė pasaulyje rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje rengiama netoli Miuncheno centro esančiame 42 hektarų lauke, vietinių vadinamame Wiesn. Nuo 1850-ųjų Oktoberfest sergsti jos simboliu tapusi moters skulptūra, simbolizuojanti Bavarijos tautą. Kasmetinės linksmybės čia pradedamos pagal tą patį, tradicija tapusį scenarijų: miesto meras pakelia į viršų statinaitę alaus ir sušunka: „Atkimškime statines!“ (vok. „O'zapft is!“). Ir statinės atkemšamos: 16–18 dienų trunkanti fiesta, šeši milijonai dalyvių iš viso pasaulio, aludžių palapinės, į kurias telpa dešimtūkstantinė minia, šimtai tūkstančių litrų išgerto alaus. Ir taip jau daugiau nei du šimtai metų.
Kaip byloja istoriniai šaltiniai, šventės ištakos siejamos su 1810-ųjų spalį vykusiomis karališkosiomis princo Liudviko ir princesės Teresės vestuvėmis. Paminėti ypatingą progą buvo surengtas paradas, kuriame dalyvavo apie 8 000 svečių, vilkinčių tradicinius Bavarijos kostiumus: ši eisenos tradicija buvo prisiminta 1850 m. ir nuo to laiko tapo neatskiriama Oktoberfest dalimi. Tąkart penkias paras trukusi puota, vanikuota žirgų lenktynėmis, pavyko taip puikiai, kad buvo nuspręsta ją pakartoti ir kitais metais.
Alaus šventė „Oktoberfest“ Miunchene (nuotr. SCANPIX)
Amžiaus pabaigoje įvyko keletas reikšmingų Oktoberfest pokyčių: 1880-aisiais šventės teritorija pirmą kartą buvo apšviesta elektra, dar po metų buvo pradėtos pardavinėti garsiosios keptos vokiškos dešrelės bratwursts, o 1892-aisiais alus pirmą kartą pilstomas į stiklinę tarą. Maždaug tuo pat laiku šventės organizatoriai kiek pakoregavo ir šventės specifiką, ją labiau priartindami prie gastronominės: nors žirgų lenktynės vyko iki pat 1960-ųjų, buvo atsisakyta žaidimo kėgliais, didelių šokių aikštelių, kopimo medžiais ir kt.
Alaus šventė „Oktoberfest“ Miunchene (nuotr. SCANPIX)
Nors 1819-aisiais miesto taryboje buvo nuspręsta, kad iškilminga rudens šventė bus rengiama kiekvienais metais, tačiau nuo pirmosios Oktoberfest iki šių dienų dėl įvairių priežasčių ji buvo atšaukta net dvidešimt keturis kartus. 1854 ir 1873 m. – dėl choleros epidemijos, 1866-aisiais ir 1870-aisiais – dėl karų su prūsais, 1914–1918 m. dėl Pirmojo pasaulinio karo, 1923-aisiais ir 1924-aisiais – dėl infliacijos. Šventė taip pat nevyko ir Antrojo pasaulinio karo metais.
Kad ir kaip būtų skaudu vokiečiams, jų dievinama kasmetinė rudens linksmybių šventė paženklinta ir itin skaudžiais įvykiais. 1980 metų rugsėjo 26 dieną 22 val. 19 min. prie pagrindinio įėjimo buvo susprogdinta bomba, nusinešusi trylikos dalyvių gyvybes, per du šimtus žmonių sužeidusi, iš jų šešiasdešimt aštuonis – sunkiai. Iki šių dienų Oktoberfest tragedija Vokietijoje yra aršių diskusijų tema, tačiau vyrauja nuomonė, kad antro pagal dydį Vokietijos teroristinio išpuolio (po 1972-ųjų olimpiados Miuncheno žudynių) laikomo įvykio kaltininkas – dešiniųjų ekstremistas Gundolfas Köhleris, žuvo per sprogimą.
Alaus šventė „Oktoberfest“ Miunchene (nuotr. SCANPIX)
2010-aisiais minint 200 metų Oktoberfest jubiliejų, grandiozinė šventė buvo pradėta viena diena anskčiau nei įprasta. Atidarymo dieną surengtos žirgų lenktynės su tradiciniais kostiumais ir visos šventės metu veikiantis muziejus jos dalyviams suteikė progą pamatyti, kaip viskas Miuncheno slėnyje vyko ir atrodė prieš šimtmetį kitą.
Nepapastas alus
Pagrindinis festivalio akcentas – specialiai šiam festivaliui raugiamas Oktoberfest alus – keliais laipsniais stipresnis ir tamsesnis nei įprastai. Minėtos atidarymo ceremonijos metu, kai pirmosios alaus statinės atidarymas lygiai dvyliktą valandą palydimas dvylikos saliutų ir šūkio „Atkimškime statines!“, garbė paragauti šviežiai raugto alaus pirmajam tenka Bavarijos ministrui pirmininkui. Vokiečių politikas Thomas Wimmeris tapo šios kasmetinės tradicijos pionieriumi.
Paprastai per šventę Oktoberfest alus pilstomas į vieno litro talpos, „matais“ (vok. Maß) vadinamus bokalus – kaina apie aštuonis eurus. Galimybę pardavinėti „spalio“ alų ir gerokai užsidirbti turi tik vietinės Miuncheno aludės. Jos pastato milžiniškas palapines, kuriose telpa tūkstančiai šventės dalyvių. Kiekvienais metais kiekviena alaus darykla pagal savo įgūdžius ir tradicijas daro unikalų savitą alų. Pernai, jubiliejinio Oktoberfest proga, geriausios Miuncheno daryklos susivienijo ir panaudodamos viską, ką turi geriausia, pagal XIX a. receptą padarė unikalų gintarinės spalvos ir ypatingo aromato gėrimą, kuris buvo laikomas autentiškose medinėse statinėse.
Tiesa, šventės organizatoriai kasmet susiduria ir su nemalonia ir opia problema – kai kurie, o ypač jauni linksmybių dalyviai padaugina alkoholio. Dauguma festivalio naujokų nesuvokia, kad tradicinis šventinis alus būna nuo pusės iki vieno laipsnio stipresnis, be to, pasižymi daug didesne cukaus koncentacija nei įprastas vokiškas alus. Šiems nelaimėliams netgi sugalvotas vardas – bierleichen, išvertus iš vokiečių kalbos reiškiantis kažką panašaus į „alaus lavonus“. Kad pastarieji festivalio metu nepakratytų kojų, šventės teritorijoje kasdien budi apie šimtas medikų savanorių.
Pinigai
Kalbant apie finansus, nesuklysime Oktoberfest pavadinę ne tik Bavarijos kultūriniu simboliu, bet ir savotišku prekės ženklu, sėkmingai reprezentuojančiu kašto ūkį visame pasaulyje ir kasmet įnešančiu nemažą indėlį į šalies ekonomiką. Okotberfest jau 1999-aisiais pelnė didžiausios pasaulyje mugės vardą, mat tuomet į ją susirinko 6,5 milijono žmonių. Toks didelis dalyvių skaičius duoda ir nemažas kasmetines festivalio pajamas – maždaug 830 milijonų eurų. Ir nors dauguma dalyvių – net 72 proc. – Bavarijos gyeventojai, į Miuncheną išleisti pinigų žmonės suvažiuoja ir iš JAV, Kanados, Tolimųjų Rytų. Šiuo metu nemažai šalių perėmė šią rudens šventės tradiciją ir pagal panašius scenarijus organizuoja savo renginius, tačiau jų mastai gerokai kuklesni.
Masiniam svečių iš viso pasaulio antplūdžiui Miunchenas pradeda ruoštis jau vasarą – siūnami kostiumai, ieškoma aptarnaujančiojo personalo, statomos laikinos alaus daryklos, palapinės ir t. t. Didžiausia iš pastarųjų – Bräurosl, buvo sukonstruota 1913-aisiais, joje tilpo bene 12 tūkstančių žmonių. Ne ką mažiau nei alus ar nacionalis Bavarijos valgiaraštis, Oktoberfest paklausą turi ir tradiciniai šio krašto kostiumai – odinius šortus lederhosen ar sukneles dirndls vis dažniau galime pamatyti įvairiose pasaulio šalyse. Na, o žinant, kad kai kurios tarptautinės kompanijos kaip apdovanojimą už nuopelnus savo darbuotojams siūlo kelionę į šią šventę, tikėtina, kad jos populiarumas dar ilgai neišblės ir kiekvienais metais tik didės.
Beaujolais Nouveau kelionės
Ne paslaptis, kad vyno mėgėjams nekantriai laukiamu antuoju pavasariu tampa žvarbus lapkritis. Mat tuomet iš Prancūzijos provincijos daugiau kaip milijonas dėžių vyno Beaujolais Nouveau pradeda savo naktinę kelionę į Paryžių, iš kur nedelsiant eksportuojamas į visas keturias pasaulio puses. Pagal Prancūzijos vyndarystės nuostatus jaunas vynas Beaujolais Nouveau, pasaulyje žinomas dėl lengvo skonio ir istorijos, iš vyndarių turi būti išvežamas tik išmušus trečiojo lapkričio ketvirtadienio dvyliktai valandai. Ko gero, daugelis pamėgtoje vyninėje su iškaba „Beaujolais Nouveau atvyko!“ (pranc. „Le Beaujolais Nouveau est arrivé!“), ragaudami ką tik atvykusį vyną, net nenutuokia, kad tai – vienas įdomiausių su alkoholio pramone susijusių ritualų pasaulyje.
Pirmieji vynuogynai Prancūzijos Beaujolais regione buvo sodinami dar Romos imperijos laikais, mat per šiuos laukus driekėsi svarbus komercinis kelias tarp Ronos ir Saonos slėnių. Vėliau šalyje išplitus krikščionybei, vynininkyste susidomėjo benediktinų vienuoliai, kurie ėmė juo ir prekiauti, siekdami taip išlaikyti vienuolynus. Prancūzų revoliucijos metais vienuolynų turtas buvo konfiskuotas, o vyndarystės regionai mažais lopinėliais išdalyti paveldėtojams. Dėl finansinių priežasčių ilgainiui šio regiono vynuogės buvo pradėtos pardavinėti pirkliams, kurie ir rūpinosi vyno darymu. Pastaroji tendencija išliko iki šių dienų – retai kada pamatysite vietos ūkyje padarytą Beaujolais vyną.
Oficialia jauno prancūziško vyno atsiradimo data laikomi 1951-ieji, kai buvo patvirtinta, kad Beaujolais Nouveau turi būti daromas tik iš 'Gamay' rūšies vynuogių, o derlius renkamas tik rankomis (tai Prancūzijoje dar būdinga tik Champagne regionui). Maždaug tuo metu vietinių Lionės ir Beaujolais provincijų barų savininkai sumanė neblogą komercinį planą – paslaptingos vyno kelionės idėją, kuri labai greitai išpopuliarėjo visoje šalyje. Vienintelį kartą per metus, kai vyninės apsirūpindavo šviežio vyno statinėmis, jų langines papuošdavo užrašas „Beaujolais Nouveau atvyko“, kviečiantis miestelėnus jo paragauti. Gaivaus skonio vynas buvo ypač mėgstamas gamyklų darbininkų, ieškančių atgaivos po sunkios dienos, tačiau po kurio laiko pilstomo vyno skonis išblėsdavo. Būtent todėl šviežutėlio Beaujolais Nouveau atvykimas į šias tavernas tapo tokiu laukiamu ir džiugiu metų įvykiu.
Kasmet Beaujolais regione padaroma apie 300 milijonų butelių vyno, iš kurių ketvirtis – jaunų. Vien per Beaujolais Nouveau ragavimo šventę visame pasaulyje jo išgeriama daugiau nei 65 milijonai butelių. Jauno vyno gamybos lyderis – vyno pirklys Georgesas Duboeuf, kontroliuoja net 15 proc. šio regiono vynų gamybos. Vien iš jo daryklų kiekvieną lapkritį į pasaulinę kelionę pajuda apie 4 milijonus Beaujolais Nouveau butelių.
Kad ir kokioje šalyje būtų ragaujamas jaunasis Beaujolais, šis ritualas turi vieną esminę taisyklę: vyno negalima pradėti pilstyti tol, kol laikrodis neišmuša trečiojo lapkričio ketvirtadienio vidurnakčio. Tuomet vienu metu skirtingų šalių restoranuose, baruose ir namuose į taures pasipila šviežias, gaivus gėrimas, dar prieš mėnesį buvęs tik vynuoge, labai skubiai nurinktas, apdorotas, išpilstytas ir įvairiais keliais – nuo lėktuvų iki dramblių – atgabentas užsakovams.