Aušrinė Šėmienė VL žurnalistas
Vertėja iš vokiečių kalbos svajoja Lietuvą paversti ekologinės žemdirbystės kraštu. Ir ne bet tokiu, o biodinamio ūkininkavimo.
Visą gyvenimą mokosi
Austrų filosofas, literatūrologas, rašytojas ir dramaturgas Rudolfas Steineris, filosofinės doktrinos – antroposofijos – kūrėjas, savo idėją apibūdino taip: „Tai pažinimo kelias, skirtas suderinti žmogaus dvasinį pradą su Visatos dvasiniu pradu.“
Dabar antroposofinės idėjos yra užvaldžiusios kone pusę pasaulio. Bene žinomiausia jų materialaus pasireiškimo forma – Valdorfo mokyklos ir darželiai. Tačiau prieš porą dešimčių metų Lietuvoje tai buvo didžiulė naujiena. Ji užvaldė jaunos vertėjos protą.
Rasa Čirienė, būdama maža, svajojo tapti teisėja, tačiau likimas nusprendė kitaip: nukreipė ją į Vilniaus universitetą. Rasa tapo vertėja ir iki šiol verčia iš vokiečių kalbos ir raštu, ir žodžiu.
1995 m. vokiečių kalba Rasą suvedė su Karlu Dieteriu Bodacku. Jis buvo Vokietijos geležinkelių valdybos narys ir atvažiavo į Lietuvą pasiūlyti beveik 1 000 puikios kokybės keleivinių vagonų. Vokiečiai vagonus keitė į naujesnius, tad mums senuosius būtų atidavę veltui, bet Lietuva pasiūlymu nesusidomėjo.
K.D.Bodackas išpažino antroposofijos idėjas, tad paprašė Rasos supažindinti jį su pedagogikos specialistais. Rasa surado dr. Danutę Žilienę, kuri vėliau tapo humanistinės pedagogikos skleidėja ir Valdorfo pedagogikos pradininke Lietuvoje bei puoselėtoja.
Netrukus gimė Rasos dvynės – Audronė ir Emilija. Dar besilaukdama moteris nusprendė, kad prižiūrint dukras tikriausiai nebus ką veikti, tad įstojo studijuoti teisės ir baigusi studijas įgijo magistro laipsnį. Beje, besimokydama teisės Rasa pagimdė ir pagranduką – sūnų Džiugą.
Moteris mokėsi ir iš Rudoflo Steinerio. Kai gimė dukros, K.D.Bodackas atsiuntė bičiulei Michaelos Gliockler knygą apie vaikų auginimą pagal Valdorfo pedagogikos principus. „Pavyzdžiui, pirmais metais jiems nedaviau kiaušinių. Dėl to patyriau milžinišką ir medikų, ir giminių spaudimą“, – prisiminė pašnekovė. Dabar ši knyga – „Padėkime augti“ – jau yra išversta į lietuvių kalbą
Pakerėjo gyvenimo būdas
Viename iš Valdorfo pedagogikos renginių Rasa sutiko labai įdomią moterį. Tai buvo Margarethe Voegele. Ji apsistojo pas Rasą ir vakarais jai pasakodavo, ką veikia. Tada Rasa sužinojo, kad R.Steineris, be pedagogikos, sukūrė mokymą, kaip dirbti žemę.
Lietuvė taip susidomėjo naujos pažįstamos veikla, kad netrukus nurūko pas ją į Vokietiją, Heseno žemę. M.Voegele gyvena netoli Fuldos miestelio, Lohelando kaimelyje.
„Kai atvažiavau į tą kaimą, Margarethe visų pirma man parodė, kaip atrodo tvartas. Tvartų iki to laiko buvau mačiusi daug, bet mane nustebino, kad gyvuliai stovi ant gilaus kraiko, visos karvės blizga ir nėra tvarto kvapo. Tada apėjome jų daržus, kurie buvo auginami pagal biodinaminės žemdirbystės principus. Jų maisto skonis buvo kitoks, nei pas mus. Ir žmonės ten buvo gražūs, laimingi“, – pasakojo Rasa.
Lietuvė, apsilankiusi gyvenvietės kapinaitėse, nustėro: ant paminklų ji rado užrašyta, kad visi žmonės mirė sulaukę 90–100 metų. Visa tai vertė Rasą vis labiau domėtis šio kaimelio gyvenimu.
Paaiškėjo, jog Margarethes tėvas Immanuelis Voegele’is buvo R.Steinerio mokinys. 1924 m., kai filosofas perskaitė garsiąsias aštuonias savo paskaitas apie žemės ūkį, agronomas I.Voegele’is susižavėjo jo idėjomis. Jam buvo patikėtas 4 000 ha dvaras Silezijoje, dabartinės Lenkijos teritorijoje. I.Voegele’is ne tik taikė R.Steinerio metodus, bet ir juos tobulino, atliko įvairių bandymų.
I.Voegele’is ūkininkavo iki 1944 m. Kai užėjo sovietų kariuomenė, šeimai teko išsikraustyti. Tačiau I.Voegele’is greitai gavo pasiūlymą vadovauti ūkiui Heseno žemėje. Margarethe, kuriai dabar 72-eji, Heseno žemėje gyvena iki šiol ir tikina, kad su motinos pienu gavo biodinaminio ūkio idėjų.
„Kai visa tai pamačiau, man pasidarė taip įdomu, kad ėmiau skaityti apie biodinaminę žemdirbystę viską, ką tik buvo įmanoma gauti, – tęsė Rasa. – Ir ėmiau apie tai pasakoti pažįstamiems ūkininkams. Vėliau jiems surengiau kelias keliones į Vokietijos biodinaminius ūkius. O 2011 m. sausį net pavyko suorganizuoti pirmą seminarą, kuriame tarptautinės biodinaminės asociacijos narė Brigitte Szezinski ir ūkininkė Margarete Zimmermann dvi dienas dėstė biodinaminės žemdirbystės pagrindinus.“ Į seminarą susirinko net 70 ūkininkų. „Kai ūkininkas parašo prašymą pertvarkyti turimą ūkį į biodinaminį, jam paskiriamas konsultantas, kuris sudaro perėjimo prie biodinaminės žemdirbystės planą“, – pasakojo Rasa, kuri dabar yra oficiali „Demeter“ atstovė Lietuvoje.
Ūkininkus konsultuoja dr. Reto‘as Ingoldas iš Šveicarijos, kuris dar 1991 m. Kauno žemės ūkio akademijoje pirmą kartą Lietuvoje skaitė paskaitas apie biodinaminę žemdirbystę. Biodinaminės žemdirbystės idėjomis susidomėjo ir mokslininkai. A.Stulginskio universiteto profesorė Honorata Danilčenko su doktorantais atlieka mokslinius tyrimus, kaip biodinaminė žemdirbytė veikia Lietuvoje.
Uždaro ciklo ūkis
Vokietijos ir Šveicarijos ūkininkai, dirbantys pagal biodinaminės žemdirbystės principus, į „Demeter“ organizaciją susibūrė dar 1929 m. Dabar ji sertifikuoja biodinaminius ūkius visame pasaulyje. O „Demeter“ tapo visos biodinaminiuose ūkiuose pagamintos produkcijos prekės ženklu. Tarptautinis „Demeter“ tinklas sieja daugiau kaip 3 500 gamintojų iš 40 šalių.
Biodinaminis ūkininkavimas laikomas aukštesne ekologinio ūkininkavimo pakopa, tad dažniausiai tokiu ūkininkavimu užsiima ekologinių ūkių savininkai. Iš ekologinio į biodinaminį ūkininkavimą galima pereiti tik per trejus metus. Pirmais metais visa ūkyje pagaminta produkcija galima tik šerti savo gyvulius. Antrais metais jau galima produktus tiekti rinkai, bet biodinaminio produkto statusas jiems suteikiamas tik trečiais metais. Visų pirma „Demeter“ ūkininkai stengiasi dirvožemyje atkurti humuso sluoksnį, kad ten pradėtų vykti natūralūs dirvodaros procesai. Tam reikia biodinaminų preparatų. „Daugeliui žmonių jie atrodo keisti, – šypsosi Rasa, – bet mokslo tyrimais įrodyta, kad jie veikia.“
Vienas preparatų gaminamas štai taip: į ragą pridedama mėšlo ir užkasama į žemę pusei metų. Kai iškasama, iš mėšlo būna susidaręs humusas. Jis atskiedžiamas vandeniu ir šiuo tirpalu purškiami laukai. Tai paskatina natūralius dirvodaros procesus.
Kiti preparatai skirti kompostui. Visas ūkyje sukauptas mėšlas bei organinės atliekos kraunami į kaupus ir „praturtinami“ biodinaminiais preparatais. Jie gaminami iš žolių, kurios fermentuojamos kokioje nors gyvulinėje terpėje. Pavyzdžiui, į elnio pūslę sudedami kraujažolės žiedynai, į karvės diafragmą – kiaulpienių žiedai, karvės plonąsias žarnas – ramunėlės, karvės kaukolę – ąžuolo žievė. Komposto kaupe kas metrą kasamos duobelės ir suberiami preparatai. Kaupas apšlakstomas valerijono žiedų vandenine ištrauka. „Nedaug kas žino, kad valerijonas šildo, – pasakojo Rasa. – Jeigu pavasarį prieš šalnas valerijono tinktūra apipurkštume obelis, žiedai neapšaltų.“
Galiausiai kaupas uždengiamas daržo plėvele arba šiaudais. Veikiant preparatams kompostavimo procesai vyksta greičiau, tolygiau ir kompostas „neperdega“. Juo tręšiami laukai. „Preparatai veikia kaip homeopatija. Kas netiki homeopatija, tas netiki ir biodinamine žemdirbyste“, – tikino Rasa.
Yra ir dar vienas vadinamasis karvės bandų preparatas. Jis gaminamas iš visų kompostavimo preparatų, kalnų krištolo, o Lietuvoje ir gintaro miltelių. Pavasarį juo nupurškiami visi laukai, kad augalai pabustų. „Šis preparatas buvo sukurtas 1986 m., po Černobylio atominės elektrinės avarijos, kai visa Europa buvo nuklota radioaktyviomis atliekomis. „Demeter“ ūkininkai sugalvojo, kaip greičiau neutralizuoti radiaciją. Papurškus šio preparato, net dykynėse ima augti žolės“, – tikino Rasa.
Atsižvelgia į planetų judėjimą
„Ūkininkai turi daug mokytis, kad suprastų, kas ir kodėl daroma. Pavyzdžiui, kodėl ūkiuose būtina laikyti gyvulius, ir ne bet tokius, o su ragais, kodėl preparatai turi būti gaminami iš kuo senesnės karvės ragų“, – pasakojo „Demeter“ atstovė.
Gyvulių gali nelaikyti tik tie, kas augina vaistažoles ar verčiasi sodininkyste. Bet preparatus jie vis tiek privalo naudoti.
Biodinaminėje žemdirbystėje labai svarbi sėjomaina. Ir ne kas trejus metus, o mažiausiai kas septynerius, dar geriau kas – dvylika. Vengiama ir monokultūrų. Daugelis ūkininkų praktikuoja neariminę žemdirbystę, kiti aria negiliai – iki 20 centimetrų. Dabar atliekami išsamūs tyrimai, kas geriau. Daugelis ūkininkų naudoja ir Marios Thun planetų konsteliacinį sėjos kalendorių. „Pagal jį dirbantys žmonės pastebi stulbinančius rezultatus: jeigu daržoves pasėsi tinkamą dieną, turėsi puikų derlių. O žolininkės net pasakoja, kad netinkamą dieną surinktos žolės supelija“, – aiškino Rasa.
Biodinaminiai produktai pranašesni
Rasa Čirienė sostinės Senamiestyje turi mažytę krautuvę „Žalia rasa“, kurioje prekiauja „Demeter“ produktais. „Pernai, kai atsirado galimybė steigti šią parduotuvėlę, ilgai svarsčiau, ar man jos reikia, kol sugalvojau, kad joje žmonėms pasakosiu apie biodinaminę žemdirbystę ir jie sužinos, ką valgo ar ant savęs tepa“, – sakė moteris.
Kad biodinaminiai produktai geresni, nėra iš piršto laužtas teiginys. Vokietijoje veikia KWALIS institutas, kurio tikslas – tirti, kuo skiriasi biodinaminiai produktai nuo pagamintų įprastiniu komerciniu būdu. Atliekama ir daug kitų mokslinių tyrimų. Pavyzdžiui, 2013 m. balandžio „Eco Test“ žurnale paskelbtas naujausias tyrimas rodo, kad karvės būtinai turi išeiti pasivaikščioti į lauką visus metus, nes kitaip jų piene nebus omega-3 rūgščių. Deja, Vakarų Europoje didžioji dauguma karvių nemato saulės. Mūsų ūkininkai nežino ir to, kad iš kukurūzais ar sojomis šertų karvių pieno gero sūrio nepagaminsi. Tad vasario 11 d. ūkininkai išvažiuoja į seminarą Vokietijoje, kuriame mokysis, kaip prižiūrėti gyvulius, ir aplankys didžiausią ekologinių produktų parodą Niurnberge „Biofach“. Ten savo ekspoziciją turės ir Lietuvos ūkininkai.
Paklausta, kodėl rūpinasi žemės ūkio reikalais, Rasa sakė: „Tam tikru gyvenimo tarpsniu turi atlikti pilietinę misiją. Negaliu būti visiškai apolitiška – keisti situaciją bandau savo darbais. Be to, prieš septynerius metus pasižadėjau, kad užkrėsiu biodinamine žemdirbyste Lietuvą. Tą ir darau.“
