Kol dar nesibaigė rugsėjis, mano uosiai neskuba pamesti lapų, o namai neatvėso tiek, kad reikėtų užkurti krosnį, neturėčiau savęs kankinti įtarimais, kad drauge su vasaros palaima prarandu ir viltį, jog sparčiai besikeičiančiame pasaulyje galima išsiversti nedarant kompromisų su sąžine. Iš kurio galo beskaityčiau Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimą, išteisinusį Druskininkų savivaldybės merą Ričardą Malinauską už dalyvavimą dienraščio „Lietuvos žinios” reklamoje, vis tiek netampa aiškiau, kuo tai skiriasi nuo Viktoro Uspaskich ir Remigijaus Vilkaičio atvaizdų ant agurkų stiklainių.
Komisija kelis kartus atidėjo šio klausimo svarstymą, kol suformulavo tokią išvadą, kuri atvers galimybes visiems politikams rodytis reklamose, jei tik jie tiesiogiai negaus atlygio už tai. Liko nepastebėta ir tai, kad, pasak oficialių Kultūros ministerijos tinklalapyje skelbiamų deklaracijų, dalį dienraščio akcijų valdo Lietuvos socialdemokratų partija, o šios partijos pirmininko pavaduotoju yra tas pats Druskininkų meras. Sveikinu su pergale, mere, jūsų teisininkai tikrai nusipelnė nemokamo kupono į vandens pramogų parką.
Druskininkų savivaldybė pakilo į kontrataką prieš visus savo kritikus ir užvertė skundais Seimo etikos ir procedūrų komisiją, Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, Žurnalistų ir leidėjų etikos inspektoriaus tarnybą, o kiekviename biudžetinio Druskininkų švietimo centro nemokamai platinamo leidinio numeryje demaskuojamas vis kitas vietinės valdančiosios daugumos kritikas. Nujaučiu, kad ir šį, tik mano asmeninę nuomonę išsakantį straipsnį ilgai nagrinės Druskininkų savivaldybės teisininkai arba specialiai tam pasamdyti advokatai ir ieškos neatsargaus žodžio, kuriame galima įžvelgti etikos pažeidimą, įžeidimą ar šmeižtą. Kolegos iš kito mūsų kurorto laikraščio netgi sulaukė reikalavimo paneigti straipsnio, kurį jie perspausdino iš vieno nacionalinio naujienų portalo, teiginius, nors Visuomenės informavimo įstatymas aiškiai numato, kad už faktinių aplinkybių tikrumą atsako pirmoji jas paskelbusi žiniasklaidos priemonė.
Skunduose ypatingai stebina dažnokai besikartojanti frazė „Druskininkų savivaldybės dalykinės reputacijos menkinimas”, pasiskolinta tiesiai iš verslo teisės. Ją kuo puikiausiai galima adaptuoti bet kokiai opozicijos politinei veiklai ir jos pasisakymus išdrįstančiai pacituoti žiniasklaidai. Politikos, jos klasikine viešo bendrų reikalų aptarimo prasme, čia jau nebelieka - ją pakeitė verslo administravimas. Jeigu parašyčiau, kad savivaldybė veikia kaip uždaroji akcinė bendrovė, politines problemas pavertusi verslo iššūkiais ir sprendžianti jas viešųjų ryšių bei teisinėmis priemonėmis, tikriausiai ir tai būtų traktuojama kaip pasikėsinimas į reputaciją. Nes juk visos Konstitucijoje ir Vietos savivaldos įstatyme minimos procedūros atliekamos teisingai, vyksta laisvais pripažinti rinkimai, posėdžiauja savivaldybės taryba. Vien palankią nuomonę ir liaupses per visą kadenciją girdintys druskininkiečiai patys be jokio rezultatų falsifikavimo vėl ir vėl išrenka tą pačią daugumą, kuri už pačių rinkėjų pinigus toliau seka jiems pasaką be galo apie jauną ir energingą merą bei jo ištikimą komandą, praeitame amžiuje atėjusią gelbėti merdinčio kurorto. Nenorite tikėti - pažvelkite savo akimis, kokios lygios gatvės ir šaligatviai, kaip spindi naujų viešbučių langai, svečius džiugina žydintys gėlynai ir niekur pasaulyje neregėti pramogų kompleksai.
Pagal oficialią versiją šitą idilę bando sudrumsti vos keli atsitiktinai į Druskininkų savivaldybės tarybą suklaidintų žmonių išrinkti piktavaliai pavyduoliai, nenorintys prisidėti prie darnaus darbo ir ieškantys, bet nerandantys prie ko prikibti. Ir du vietiniai laikraščiai, keršijantys merui už tai, kad šiemet negauna mokamos savivaldybės informacijos.
Jeigu tai būtų tiesa, vis tiek nelengva paaiškinti, kam reikia tildyti tuos kelis opozicionierius, jeigu merui ištikima absoliuti dauguma Savivaldybės taryboje leidžia priimti bet kokį jo sumanytą sprendimą. Jei visi sprendimai skaidrūs kaip mineralinio vandens lašas, tai kurių galų bijoti, kad tie nesusipratėliai kažką iškapstys?
Atsakymus į tai galima rasti pastarojo meto vietinės ir nacionalinės žiniasklaidos publikacijose. Mero ir jo tėvo nežinia kokiais pagrindais naudojamų valstybinės žemės sklypų istorijos atskleidė daugiau, negu galėjo tikėtis bet kokia opozicija. Druskininkiečiai bunda ir pradeda pastebėti, kam atnešė naudą šimtamilijoninės europinių ir skolintų lėšų investicijos, o kas per dešimtmetį taip ir liko už minimalų atlygį patarnaujančiais samdiniais. Patikėję entuziastingomis kalbomis apie klestintį kurortą ir čia investavę savo lėšas verslininkai tapo įkaitais - pasitraukti, kol investicijos neatsipirko, nėra kaip. Todėl belieka varžytis tarpusavyje, kas labiau įtiks viską kontroliuojančiai vietinei valdžiai. Nes pavyzdžių, kas nutinka nepaklusniesiems, toli ieškoti nereikia - pakanka pamatyti kaip šauniai įsikomponavo nežinia kam ten reikalingi atliekų konteineriai SPA „Vilnius Sana” vadovo Valdo Trinkūno namų patvoryje, vietoje išrautų tujų. Toks pasityčiojimas iš tarptautinį teatrų festivalį druskininkiečiams atvežusio žmogaus yra net per daug aiški parodomoji bausmė už savo nuomonės turėjimą.
Iš negausaus būrelio druskininkiečių, prieš pusę metų Seimo spaudos konferencijų salėje išdrįsusių viešai prabilti apie druskininkietiškos demokratijos grimasas, visi iki vieno patyrė ypatingą kontroliuojančių institucijų, formaliai niekaip nepavaldžių Druskininkų savivaldybei, dėmesį, keistus užpuolimus gatvėje, netikėtas kliūtis profesinėje veikloje ar bent patyčias savivaldybės leidinyje. Oponentai, su kuriais būtų galima diskutuoti, jau paversti priešais ir tų priešų kasdien vis daugėja. Kažkada jų susikaups tiek, kad bus pasiekta kritinė masė, kai ištikimųjų ir pritariančiųjų balsai nebegalės jų nustelbti.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius
