Metas kurti naują vienybę Atlanto pakrantėse ir už jų ribų, ragina JAV savaitraštis „Newsweek“.
Iš visų tingių minčių, kylančių Europos sostinėse, pati tingiausioji yra apie tai, kad naujoji JAV administracija paskelbs apie naują gerovės epochą transatlantiniuose santykiuose, savaitraščio paskelbtame straipsnyje tvirtina D. Britanijos parlamento narys, buvęs Europos reikalų ministras Denis MacShane‘as. Bet ir ši mintis labai tolima nuo realybės, pastebi autorius.
Barackas Obama – prieš Bushą nusiteikusios publikos Europoje numylėtinis. Tačiau savo knygoje „Vilties ryžtingumas“ (Audacity of Hope) Obama tvirtina štai ką: „Mes turime teisę imtis vienašališkų priemonių, kad pašalintume tiesioginę grėsmę mūsų saugumui.“ Obama teigia, kad Jungtinių Tautų Saugumo Taryba negali turėti teisės vetuoti „mūsų veiksmus“. Kaltindamas Rusiją ir Kiniją bandymais naudotis savo įtaka jis net pasitelkia seną metaforą. Ji skamba taip: „Ateis laikas, kai mes vėl privalėsime imtis pasaulio šerifo pareigų, tegul ir be didelio entuziazmo. To pakeisti neįmanoma. O ir nereikia.“
Kad ir kokia nemaloni amerikiečiams atrodytų ši idėja, kiekvienam naujam šerifui tenka prisisegti ant krūtinės laisvojo pasaulio šerifo ženklą, pastebi autorius. O jeigu europiečiai mano kitaip, jie pasijus tarsi po ledinėmis dušo čiurkšlėmis, kuomet naujasis Amerikos prezidentas padarys tai, kas nepatinka Europai. Tačiau užuot be perstojo verkšlenę Londonas kartu su Paryžiumi ir Berlynu galėtų imtis iniciatyvos pažymėti naujos euroatlantinės bendrijos, kuri apjungtų JAV, Kanadą ir didžiąją dalį Europos valstybių – ir priklausančių, ir nepriklausančių ES – ribas. Ši bendrija vadintųsi NATOlandija. Ji driektųsi nuo Juodosios jūros iki Ramiojo vandenyno, joje gyventų daugiau nei milijardas žmonių – iš Australijos, Europos, Japonijos, Turkijos, Pietų Korėjos ir JAV, rašoma straipsnyje. Visi jie gyventų paklusdami įstatymo valdžiai, turėdami teisę demokratiškai keisti savo valdovus. Šioje tautų bendrijoje žiniasklaidos priemonės būtų laisvos, žmonės galėtų keliauti, kur nori, sakyti ir rašyti tai, ką mano, žiūrėti tai, kas jiems patinka, ir visada turėtų galimybę kreiptis į advokatą, jei patektų į bėdą. NATOlandija būtų pačių turtingiausių, labiausiai išsilavinusių, labiausiai apgintų žmonių planetoje bendrija, teigia autorius.
Atsiradus NATOlandijai bus sukurta ir ta politinė koncepcija, kuri pakeis Chiraco, Busho ir Schröderio epochos argumentaciją dėl Amerikos ir Europos priešpriešos. Į NATO sugrįš Prancūzija, Europa imsis kur kas apibrėžtesnio vaidmens, ji pripažins, kad gynybai reikia skirti daugiau lėšų. NATOlandija gins laisvąją prekybą ir stengsis įveikti kinišką merkantilizmą. Ji priešinsis islamo džihado fanatikams, kartu gerbdama religiją bei laikydamasi tikėjimo ir politikos atskyrimo principo visame pasaulyje. NATOlandijai prireiks milžiniškų investicijų į diplomatiją, kad šios tautų bendrijos lyderiai galėtų kalbėti vienu balsu, taip žlugdydami „skaldyk ir valdyk“ taktikos, kurios griebiasi Putinas, Ahmadinejadas ir Chavezas, veiksmus.
O jei būtų aiškiai pareikšta, kad Šiaurės Amerika ir Europa yra partneriai, tai būtų atmesti mitai, neva amerikiečiai kilę iš Marso, o europiečiai – iš Veneros, tvirtina autorius. Prieš 30 metų egzistavo didelė takoskyra tarp agresyvios kapitalistinės Amerikos ir iš daugybės „gerovės valstybių“ sudarytos Europos. Amerika visur turėjo savo kareivių, o Vokietijai ir Japonijai siųsti savo kariuomenę į užsienį draudė konstitucija. Šiandien Europoje veikia kur kas atviresnė ir liberalesnė ekonominė sistema. Jungtinės Valstijos ir toliau vaidins svarbiausią karinį vaidmenį NATOlandijoje, tuo tarpu vokiečių kareiviai jau šiandien veikia Afrikoje, Azijoje ir Balkanuose. O Japonijos kariškiai vis aktyviau siunčiami į operacijas už savo šalies ribų. Per praėjusius 20 metų beveik 200 tūkstančių Prancūzijos kareivių dalyvavo veiksmuose Afrikos žemyne. Už savo šalių ribų tarnauja beveik 500 tūkstančių kariškių iš Europos valstybių – pradedant Libano pakrante, baigiant kalnuotais Pakistano pasienio regionais. O rimtos Europos šalys dabar suprato, kad daugiau nebegalima palikti Amerikos nuošalyje ir kad ji turi atlikti bendrų interesų gynimo pareigą, teigia autoriai.
NATOlandija taip pat turi pabandyti suderinti nuožmią jėgą ir švelnią įtaką, rašoma straipsnyje. NATO blokas gimė tuo pat metu, kaip ir Marshallo planas bei buvo sukurta agresyvi, savimi pasitikinti viešoji diplomatija, metusi iššūkį komunizmo ideologijai ir dešiniojo autoritarizmo atgyvenoms. Šiandien laisvųjų šalių karinės, diplomatinės, ekonominės ir politinės sferos nėra apjungtos, o tai leidžia Amerikos dominavimo šalininkams ir tiems europiečiams, kuriems nepatinka euroatlantinių santykių stiprinimas, didinti atskirtį, o ne stiprinti vienybę.
Tačiau atsiranda ir konvergencijos požymių, rašo „Newsweek“. Nepaisant pareiškimų, kad Vašingtoną valdo vanagai neokonservatoriai, Amerika Europos valstybių užsienio reikalų ministrams davė pakankamai laiko, kad jie įrodytų taikios diplomatijos Irane veiksmingumą. Jei Iranas dėl savo branduolinių ambicijų toliau sieks globalios konfrontacijos, europiečiai jau nebegalės sakyti, kad Vašingtonas atsisakė suteikti laiko nekarinio poveikio priemonėms. Be to, po daugelį metų trukusių tvirtinimų, kad aktyvi diplomatija nepadės išjudinti iš vietos Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimo, prezidentas G. Bushas pakeitė savo pasisakymų toną. Europa turi pasveikinti tokias pastangas ir atsakyti į tai pasiūlymu plėtoti naujus santykius su būsimąja JAV administracija, rašo autorius.
Londone, Paryžiuje ir Berlyne atsirado stiprūs proamerikietiški lyderiai, konstatuojama straipsnyje. Prezidento Ch. de Gaulle‘io Europos jau nebėra. O de Gaulle‘io stiliaus Amerikai negalima leisti atsirasti, teigia autorius. Idėja apie monolitinės Amerikos ir monolitinės Europos priešpriešą yra beprasmiška. Kanto, A. Smitho, Voltaire‘o, Wilberforce‘o, Rousseau, Franklino ir Jeffersono vertybės lig šiol įkvepia žmones. Tos valstybės, kurios šių žmonių dėka atsirado abipus Atlanto, turi laikytis išvien. Metas kurti naują vienybę Atlanto pakrantėse ir už jų ribų. Sveiki atvykę į NATOlandiją – tokiais žodžiais baigiamas JAV savaitraštyje „Newsweek“paskelbtas britų politiko D. MacShane‘o straipsnis.
