Svei­ka­tą ku­ria mū­sų min­tys

Spe­cia­lis­tai tvir­ti­na, kad stip­rin­ti imu­ni­te­tą pa­de­da grū­di­ni­ma­sis, su­ba­lan­suo­ta ir svei­ka mi­ty­ba, vi­ta­mi­nų vartojimas, įtam­pos ven­gi­mas ir ža­lin­gų įpro­čių at­si­sa­ky­mas. „Dau­ge­lis imu­ni­nę sis­te­mą stip­ri­na įvai­rio­mis priemonė­mis pa­mirš­da­mi, kad be tin­ka­mo nu­si­tei­ki­mo, t. y. po­zi­ty­vaus mąs­ty­mo, vi­sos prie­mo­nės yra be­ver­tės“, – tvir­ti­na šeimos gy­dy­to­ja Jur­gi­ta Jan­kaus­kie­nė.

No­ras bū­ti svei­kam

Anot šei­mos gy­dy­to­jos, svei­ko žmo­gaus imu­ni­te­tas nu­si­pel­no pa­čių gra­žiau­sių žo­džių – jis tar­si an­ge­las sar­gas saugo žmo­gaus or­ga­niz­mą nuo li­gų, tad jį taip pat bū­ti­na sau­go­ti ir jam pa­dė­ti, ta­čiau no­rint ži­no­ti, ar imuninėsistema ga­lės įveik­ti or­ga­niz­mą puo­lan­čius mik­ro­bus ir vi­ru­sus, rei­kia iš­siaiš­kin­ti, ar mes pa­tys negatyviomis min­timis ir jaus­mais ne­truk­do­me or­ga­niz­mui ko­vo­ti už sa­vo svei­ka­tą. Įp­ro­tis mąs­ty­ti nei­gia­mai blogina ląs­te­lių, fik­suo­jan­čių ne­ga­ty­vias min­tis, gy­vy­bi­nes funk­ci­jas. Nei­gia­mos min­tys ke­lia be­rei­ka­lin­gą įtam­pą ir di­di­na stre­są. Il­ga­lai­kė psi­chi­nė įtam­pa silp­ni­na imu­ni­te­tą, ku­riam su­šlu­ba­vus pra­si­de­da vi­sos ki­tos bė­dos. „Kai nusi­vy­lę lep­te­li­me, kad vis­kas nu­si­bo­do, ne­be­si­no­ri gy­ven­ti – pa­tei­kia­me pro­gra­mą sa­vo or­ga­niz­mui. Nors daž­nai tai da­ro­me ne­są­mo­nin­gai, ta­čiau or­ga­niz­mas be­ma­tant pa­gau­na mū­sų nuo­sta­tą ir ima veik­ti – bė­ga į li­gą, nes imunite­to vei­ki­mo me­cha­niz­mas to­ly­gus spe­cia­liai pa­reng­tai ka­riuo­me­nei, ku­rios už­da­vi­nys – žai­biš­kai rea­guo­ti į pa­to­ge­ni­nius mik­roor­ga­niz­mus. Mes tik abst­rak­čiai fan­ta­zuo­ja­me, o sme­ge­nys jau plu­ša su­da­ri­nė­da­mos sche­mas ir sig­na­lus imu­ni­nei sis­te­mai, kad ji iš­jung­tų vi­sus ap­sau­gos nuo kė­si­ni­mo­si į svei­ka­tą me­cha­niz­mus“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Tar­si gri­po vi­ru­sas

Emo­ci­jos tie­siog sklin­da ap­link žmo­nes ir mes už­si­kre­čia­me jo­mis vie­ni nuo ki­tų, kaip už­si­kre­čia­me gri­pu. „Tur­būt pa­ste­bė­jo­te, kad ša­lia links­mo žmo­gaus yra links­ma, o ša­lia liūd­no – liūd­na. Lai­mė, mes ga­li­me val­dy­ti šiuos procesus, kaip ko­vo­ja­me su gri­pu. Svar­bus imu­ni­te­tas – stip­raus imu­ni­te­to žmo­gus, bū­da­mas tarp ser­gan­čių­jų, neuž­sik­re­čia. Tai­gi svar­bus „emo­ci­nis imu­ni­te­tas“. Jei jū­sų po­zi­ty­vios emo­ci­jos bus stip­res­nės už ki­tų ne­ga­ty­vias nuo­tai­kas, jūs tie­siog „neuž­sik­rė­si­te“. To­dėl rei­kia stip­rin­ti sa­vo ge­rą nuo­tai­ką, ge­rą sa­vi­jau­tą ir tei­gia­mas min­tis. Tuo­met ap­lin­ki­nių pe­si­miz­mas bus „kaip nuo žą­sies van­duo“, – ti­ki­na gy­dy­to­ja.

Po­zi­ty­vus pro­gra­ma­vi­mas at­ne­ša lai­mę, sėk­mę ir svei­ka­tą, to­dėl no­rint bū­ti svei­kam, anot gy­dy­to­jos, rei­kia su­telk­ti dė­me­sį į sėk­mes, o ne į pra­lai­mė­ji­mus, są­mo­nin­gai val­dy­ti sa­vo min­tis ir vy­ti ša­lin ne­ri­mą bei pyk­tį. Imu­ni­te­tas tam vi­sa­da pa­si­ruo­šęs – sme­ge­nų neu­ro­nai to­kį pro­gra­ma­vi­mą prii­ma kaip nu­ro­dy­mą ir jam pa­klūs­ta. „Ge­riau kar­to­ti sau, kad esa­te svei­kas, nei nuo­lat tvir­tin­ti, kad ne­sa­te li­go­nis. Žo­dis „svei­kas“ ver­čia mū­sų mąs­ty­mą veik­ti mū­sų nau­dai, o mąs­ty­mas ir tei­gi­mas sau „ne­su li­go­nis“ jau sa­vai­me tu­ri kaž­ką nei­gia­mo, to­dėl vei­kia žlug­do­mai“, – sa­ko me­di­kė ap­gai­les­tau­da­ma, kad ne­re­tai po­zi­ty­vu­mą su­pran­ta­me kaip išo­ri­nį jo de­monst­ra­vi­mą, dirb­ti­nes šyp­se­nas ir at­sa­ky­mą į bet ko­kį klau­si­mą „ačiū, vis­kas ge­rai“. Ir sa­ky­mas, kad yra ge­rai, kai iš tie­sų blo­gai, ir įsi­kal­bė­ji­mas, kad yra blo­gai, kai iš es­mės yra ge­rai, yra psi­cho­lo­gi­niai su­tri­ki­mai, ve­dan­tys į neu­ro­tiš­kas bū­se­nas. Reak­ci­ja į įvy­kius ir gy­ve­ni­mą tu­ri bū­ti adek­va­ti, tuo­met įvy­kius iš­gy­ven­si­me be li­guis­tų bū­se­nų. „Na­tū­ra­li žmo­gaus bū­se­na gy­ve­ni­mo tėk­mė­je iš es­mės ir yra po­zi­ty­vu­mo bū­se­na“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Vien op­ti­miz­mo ne­pa­kan­ka

Tai kaip gi ne­prog­ra­muo­ti sa­vęs li­gai ir ne­sėk­mei? Anot gy­dy­to­jos, po­zi­ty­viai mąs­ty­ti iš­moks­ta­ma pa­laips­niui, bet ka­da ir bet ko­kio am­žiaus. „Mąs­ty­ki­te ir kal­bė­ki­te tik po­zi­ty­viai. „Aš ga­liu“, „Aš mo­ku“, „Aš su­ge­bu“, „Aš tai padary­siu“ – tai fra­zės, ku­rias bū­ti­na var­to­ti nuo­lat. Te­gul tai tam­pa tei­gia­mu įpro­čiu. Lai­kui bė­gant net pa­tys nustebsite, kiek ga­lios tu­ri šie tei­gi­niai!“ – tvir­ti­na me­di­kė ir re­ko­men­duo­ja pa­ban­dy­ti iš­spręs­ti bet ko­kią jus užklupu­sią pro­ble­mą kuo nau­din­giau sau, at­ran­dant jo­je ne ma­žiau kaip de­šimt tei­gia­mų sa­vy­bių. Pa­laips­niui pozity­vaus mąs­ty­mo dė­ka ge­bė­si­te val­dy­ti stre­są, tap­si­te ra­mes­ni ir at­si­pa­lai­da­vę. Ki­lus stre­si­nėms si­tua­ci­joms, pir­miau įjung­si­te pro­tą, ra­miau įveik­si­te ne­ma­lo­nias si­tua­ci­jas, tap­si­te tvir­tes­ni, tuo­met stre­sas jus vis ma­žiau veiks. Gy­ve­ni­me at­si­ras dau­giau po­zi­ty­vu­mo, ku­ris jums pa­dės ju­dė­ti sa­vo tiks­lų link, ne­pa­si­duo­dant be­rei­ka­lin­gai pa­ni­kai.

Nors po­zi­ty­vus mąs­ty­mas ke­lia pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi, ta­čiau vien jo tik­rai neuž­ten­ka. Kad li­gos ne­pul­tų, rei­ka­lin­ga visa­ver­tė mi­ty­ba. „Pa­si­rū­pin­ki­te, kad jū­sų die­nos ra­cio­ne ne­trūk­tų ko­ky­biš­ko, švie­žio, ne­rie­baus mais­to. Rekomen­duo­ja­ma val­gy­ti ma­žiau gy­vu­li­nės kil­mės rie­ba­lų, daž­niau rink­tis dar­žo­ves ir vai­sius. An­tiok­si­dan­tai, ypač A, C ir E gru­pės vi­ta­mi­nai, iš­va­lo or­ga­niz­mą nuo lais­vų­jų ra­di­ka­lų, t. y. po­ten­cia­liai kenks­min­gų me­džia­gų, ga­lin­čių pažeis­ti svei­kas ląs­te­les. Dar­žo­vės ir vai­siai pa­di­di­na an­tiok­si­dan­tų, ku­rie su­nai­ki­na lais­vuo­sius ra­di­ka­lus dar nespė­jus jiems pa­kenk­ti, kie­kį“, – pa­sa­ko­ja me­di­kė.

Pa­dė­ti sa­vo or­ga­niz­mui stip­rin­ti imu­ni­te­tą ga­li­te spor­tuo­da­mi, juo­lab kad da­bar ju­dė­ji­mo ga­li­my­bės iš­ties ga­na dide­lės, te­rei­kia kiek­vie­nam su­si­ras­ti sau pa­tin­kan­čią veik­lą – be tra­di­ci­nių ae­ro­bi­kos ar tre­ni­ruok­lių sa­lių, baseino, ga­li­ma lan­ky­ti šo­kius, jo­gos pra­ty­bas ir pan.

Pir­tis – tai ne tik šva­ra, bet ir pui­ki svei­ka­ti­ni­mo pro­ce­dū­ra, itin veiks­min­gai pa­de­dan­ti su­stip­rin­ti imu­ni­te­tą. Dar Hi­pok­ra­tas tei­gė, kad pir­tis ge­rai vei­kia virš­ki­na­mą­ją, kvė­pa­vi­mo, ner­vų sis­te­mas. Su šiais tei­gi­niais su­tin­ka ir šių lai­kų me­di­kai. Tem­pe­ra­tū­rų kai­ta, kont­ras­ti­nis du­šas grū­di­na mū­sų or­ga­niz­mą. „Prieš ei­nant į pir­tį ne­ga­li­ma daug val­gy­ti, ta­čiau ir al­ka­niems ei­ti ne­pa­tar­ti­na. Ne­ga­li­ma pir­ty­je bū­ti per il­gai: pa­pras­tai sean­sas trun­ka 5–8 min., o jį kar­to­ti svei­ka ne dau­giau nei 3-4 kar­tus“, – pa­ta­ria gy­dy­to­ja.

Mie­go­ki­te nak­tį, o ne die­ną

Daž­nai net neį­ta­ria­me, kad dėl pa­šli­ju­sios imu­ni­nės sis­te­mos kal­tas mie­go trū­ku­mas. Įro­dy­ta, jog imu­ni­nės ląs­te­lės vi­su pa­jė­gu­mu ko­vo­ja su bak­te­ri­jo­mis tik nak­tį, kai me­ta­bo­liz­mas vi­suo­se or­ga­nuo­se su­lė­tė­ja. Bū­tent ta­da intensyviau­siai dir­ba at­ku­ria­mo­sios imu­ni­te­to funk­ci­jos. Mie­gant or­ga­niz­me ga­mi­na­si tam tik­ri che­mi­niai elementai, ku­rie bū­ti­ni stip­riai or­ga­niz­mo ap­sau­gai pa­lai­ky­ti. Nuo­la­ti­nis neiš­si­mie­go­ji­mas pa­žei­džia imu­ni­nę sistemą, to­dėl daž­niau ser­ga­ma in­fek­ci­jo­mis ir ki­to­mis imu­ni­nės sis­te­mos li­go­mis. Nak­ti­nio mie­go sto­ka ap­krau­na šir­dį ir ši taip pat ga­li „su­šlu­buo­ti“, pa­žei­džia en­dok­ri­ni­nę sis­te­mą, su­trik­do ang­lia­van­de­nių apy­kai­tą, ky­la cuk­ri­nio dia­be­to ir ki­tų li­gų grės­mė. „Ne­pa­mie­go­jus nak­tį, „at­si­grieb­ti“ die­ną neį­ma­no­ma, nes die­nos mie­gas ne­ga­li pa­keis­ti nak­ties mie­go, tad nuo­lat neiš­si­mie­go­da­mi nak­tį nua­lin­si­te sa­vo imu­ni­nę sis­te­mą“, – per­spė­ja gy­dy­to­ja.

Ne­rei­kia pa­mirš­ti, kad imu­ni­te­tą ypač silp­ni­na al­ko­ho­lis ir rū­ky­mas, to­dėl jei­gu neįs­ten­gia­te vi­siš­kai at­si­sa­ky­ti šių ža­lin­gų įpro­čių, me­di­kė pa­ta­ria pa­laips­niui juos ri­bo­ti, nes tik tuo­met bū­si­te svei­ki ir stip­rūs.

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ