Šveicarija spaudžiama atsisakyti savo bankų slaptumo politikos. JAV jau pareiškė Šveicarijos vyriausybei, kad tikisi, jog šalies bankai suteiks Amerikos institucijoms „automatinę“ informaciją apie jos piliečių klientus, pranešama BBC.
Dabar to reikalauja ir ES. Šveicarija nėra šios sąjungos narė, tačiau turės nusileisti, jei norės patekti į Europos finansų rinkas.
Tačiau bankų privatumo atsisakymas gali būti laba skausmingas procesas Šveicarijai. Kitose šalyse manoma, kad tokiais būdais yra slepiami pinigai, uždirbti iš nusikalstamos veiklos, korupcijos ir mokesčių slėpimo, tačiau šveicarai tai supranta kaip pasitikėjimą tarp valstybės ir piliečio.
„Šveicarijos bankų slaptumo ištakos yra labai panašios į gydytojų ir teisininkų naudojamą privatumą. Jiems negalima atskleisti klientų duomenų“, - teigia Šveicarijos bankininkų asociacijos pirmininkas Michelis DeRobertas.
„Garbinga“ istorija
Palaikantys bankų privatumo politiką teigia, kad ji pradėjo veikti dar 1930-aisiais, kad būtų apsaugoti Vokietijos žydai, kurie savo turtą nuo nacių slėpė būtent Šveicarijos bankuose. Nors Šveicarijos bankininkystės įstatymas buvo priimtas 1934 metais, tačiau dabar jis nuo nepatogumų neapsaugojo Prancūzijos politikų ir verslininkų, kurie savo pinigus laikė Šveicarijoje.
Buvęs Prancūzijos finansų ministras Jerome Cahuzacas buvo apkaltintas mokesčių slėpimu po to, kai paaiškėjo, kad jis Šveicarijos bankuose laiko šimtus tūkstančių eurų. Tokie pavyzdžiai kelia pyktį ir taip sunkius laikus išgyvenančiose Europos sostinėse. Graikija taip pat pastebėjo, kad taip reikalingos pajamos iš surinktų mokesčių išgaruoja Šveicarijos bankuose. Dabar Šveicarijos bankai patiria didžiausią spaudimą, nes egzistuoja nenumaldomas noras surinkti visus mokesčius.
Ieškant šveicariškos sielos
Pačioje Šveicarijoje klausiama, ar tokia privatumo politika, kuri puikiai veikia šalyje, nes šveicarai savo noru susimoka mokesčius, gali veikti ir kitur.
„Manau – kol bus tokių vietų, kur žmonės gali slėpti savo pinigus, bus labai sunku kovoti su korupcija“, - sako „Transparency International“ vadovas Šveicarijoje Jean-Paulis Meanas.
„Be to, Šveicarija tikrai pasipelnė iš tokios bankų politikos. Daug pinigų įplaukė į šalį būtent dėl tokios veiklos“, - papildo jis.
Su tuo sutinka teisės profesorius Philippe Mastronardis. Jis ir kiti šalies akademikai paskelbė manifestą, kuriame siūloma užbaigti bankų privatumo praktiką.
„Ar tai etiška? Ne. Man yra labai svarbūs įstatymų viršenybės, skaidrumo ir garbingumo principai, kuriuos pamina Šveicarijos bankų sistema“, - sako jis.
Ekonominis karas
Šveicarijos vyriausybei ši situacija tapo tarsi „karšta politinė bulvė“. Ministrams reikia laviruoti tarp gerų santykių su Europa bei JAV palaikymo ir su šalies gyventojais, kurie nenori pasiduoti išorinei įtakai.
Yvesas Nideggeris, dešiniųjų atstovas parlamente, teigia, kad problema yra tame, ar Šveicarija gali pritaikyti savo įstatymus.
„Ar mes esame nepriklausoma valstybė, kurios parlamento taisyklės galioja šalies teritorijoje, ar esame kolonijinė valstybė, kurios įstatymus lemia galingi kaimynai?“, - klausia jis.
Y. Nideggeris jaučia spaudimą iš Europos ir JAV ir laiko tai ekonominiu karu, sukeltu iš pavydo dėl Šveicarijos sėkmės sukaupiant tiek daug pasaulio turto savo šalyje.
Jis yra vienas iš tų, kurie nepasiduos ir nueis ilgą kelią, kad apsaugotų Šveicarijos bankų privatumo politiką.
„Manau, kad Šveicarijai dar liko keli koziriai. Mes, pavyzdžiui, galime garantuoti, bet nemokėti, Graikijos skolą. Mes vieninteliai išgalime tai padaryti ir tik tokiu atveju, jei bus išlaikytas bankų privatumas“ - tikina jis.
Tai nėra visiškai realistiškas scenarijus, bet atspindi atspindi kokiu lygmeniu JAV ir Europa diktuoja sąlygas Šveicarijai.
Derybos ir sprendimas
Kol Y. Nideggeris atrodo yra pasiruošęs kovoti, dauguma šveicarų, ypač bankininkų, yra pasiruošę nusileisti.
„Mes negalime kariauti dėl šių problemų su savo kaimynais ir tai yra aišku. Matome kaip visas pasaulis, artėja prie vieningų standartų. Jei taip yra ir šiuo atveju, tuomet ir mes turėsime prisitaikyti prie šių standartų“, - pripažįsta M. DeRobertas.
Tai, kad vienas geriausių šalies bankininkų – M. DeRobertas – sutinka derėtis reiškia neįtikėtiną dalyką – bankų paslaptims ateina galas.
