Šiaurės šalys turėtų sudaryti gynybinę sąjungą, kurios dalimi būtų ir Baltijos šalys.
Tokia mintis svarstoma švedų dienraščio „Dagens Nyheter“ vedamajame, kuriame buvęs dienraščio vyriausiasis redaktorius Hansas Bergströmas (Hansas Berjstriomas), apžvelgia švedų viešojoje erdvėje aptariamus pasiūlymus dėl šios šalies gynybos politikos.
Apžvalgininkas primena pastarojo meto oficialių Švedijos pareigūnų bei institucijų pasisakymus, kuriose teigiama, kad Švedija nesirengia likti pasyvi galimų išpuolių prieš Europos Sąjungos (ES) ar Šiaurės šalis stebėtoja.
„Sunku įsivaizduoti situaciją, kurioje Švedija paliktų kurią nors kitą Šiaurės ar ES šalį vieną pavojaus jos saugumui akivaizdoje. Priešingai, Švedijos saugumas kuriamas drauge su kaimynais. Neįmanoma įsivaizduoti situacijos, kurioje artimiausioje Švedijos aplinkoje įvykęs ginkluotas konfliktas paveiktų tik vieną iš mūsų šalių ir neturėtų esminių pasekmių likusiosioms, arba kurioje kuriai nors šaliai grėsmę pasitikti reikėtų vienai“, - straipsnyje cituojamas Švedijos gynybos ministras Stenas Tolgforsas (Stenas Toljfošas).
„Švedija neliks pasyvi, jei kurią nors ES narę ar Šiaurės šalį ištiktų katastrofa ar ji būtų užpulta. Tikimės, kad šios šalys elgsis taip pat Švedijos atžvilgiu“. Tai citata iš ataskaitos, kurią parengė Švedijos Gynybos taryba - institucija, kurioje šalies Vyriausybės ir politinių partijų atstovai svarsto saugumo ir gynybos politikos klausimus.
Apžvalgininko manymu, šiuos pasisakymus derėtų vertinti kaip įsipareigojimą padėti užpultai ES narei, ypač jei kalbama apie vieną iš Šiaurės šalių. Šioms, bent kultūriškai, esą priklauso ir Baltijos šalys.
Aktualumo Švedijos pareigūnų pareiškimams, žurnalisto nuomone, suteikia vasarą vykęs Rusijos ir Gruzijos karas.
Švedijoje nevienareikšmiškai vertinamo dešiniųjų pažiūrų publicisto Jano Gillbergo (Jano Jilbergo) manymu, šis karas esą rodo Rusijos siekį susigrąžinti tai, kas prarasta žlugus Sovietų sąjungai. Nerimą dėl Baltijos šalių perspektyvų esą kelia abejonės ES ir NATO veiksnumu: pirmosios - dėl Vokietijos ir Prancūzijos nenoro konfliktuoti su Rusija, antrosios - dėl JAV užimtumo konfliktų Vidurio Azijoje sprendimu ir naujojo prezidento nenoro veltis į naujus konfliktus.
Ši situacija esą sukuria pavojingą vakuumą ir esą nebūtų keista, jei iš KGB atėjusiai, interesų sferų kategorijomis mąstančiai Rusijos vadovybei kiltų pagunda manyti, kad ryžtingi veiksmai nesukeltų karo su ES ar NATO.
Šiomis aplinkybėmis siūloma kurti Šiaurės šalių gynybinę sąjungą, kuri apimtų ir Baltijos šalis. Tai esą stabilizuotų padėtį Šiaurės Europoje ir priverstų Rusijos vadovybę suvokti, jog jai nepavyksią nelauktai užklupti kurią nors iš Baltijos šalių ir už tai atsipirkti tuščiais Briuselio pagrūmojimais.
Apžvalgininkas taip pat primena buvusio aukšto švedų karininko, vadovavusio Jungtinių tautų karinių stebėtojų misijoms Afganistane ir buvusioje Jugoslavijoje, Bo Pellnäso (Bu Pelneso) pasisakymą, jog Baltijos šalyse nuolatos turėtų budėti vokiečių ir prancūzų kariai, kad rusų vadovybė „nė negalvotų apie įsiveržimą“. Berlynui ir Paryžiui nerodant entuziazmo, panašų poveikį esą turėtų suomių, švedų, danų ir norvegų karių įkurdinimas Baltijos šalyse.
H.Bergströmo manymu, Švedija turėtų būti aktyviausia gynybos nuo augančios Rusijos grėsmės organizatorė.
Apžvalgininkas primena Švedijos parlamento Užsienio reikalų komiteto nario, buvusio kito šalies dienraščio, „Svenska dagbladet“, politikos skyriaus redaktoriaus Matso Johanssono (Matso Juhansono) nuomonę, esą dabartinės Rusijos veiksmai rodo ją siekiant atstatyti Sovietų sąjungą, ir daro išvadą: Vakarai privalo organizuoti „sulaikymo politiką“ (angl. „policy of containment“). Tai, be kita ko, reikalautų, kad Švedija imtųsi iniciatyvos organizuojant tvirtą kaimyninių šalių ir visos ES paramą Baltijos šalims.
