Pasak švedo Gustavo, Švedijoje, kaip ir Lietuvoje, taip pat yra ir blogiau, ir geriau gyvenančių senjorų – vieni kruopščiai kaupia senatvei nuo pat jaunystės ir sulaukę pensijos daug keliauja ir mėgaujasi gyvenimu, o kiti skaičiuoja kiekvieną centą, nes galbūt negalėjo dirbti visą dieną ar sukaupti būtinojo stažo. Dėl to pensija mažėja ir Švedijoje.
Išėję į pensiją dar moka ir už būsto nuomą
„Švedijoje labai didelė problema yra būstas – neretai nutinka taip, kad išėjęs į pensiją žmogus dalį savo pensijos turi skirti būsto nuomai, kuri gali kainuoti ir 500 eurų per mėnesį. Lietuvoje pensijos labai mažos, bet apsirūpinimas nekilnojamuoju turtu jau visai kitas – turbūt retas sulaukęs pensijos neturi nuosavo būsto. O Švedijoje tai įprastas dalykas, nes nekilnojamojo turto kainos yra beprotiškos. Be to, jei Švedijoje perki butą, tai neperki jo kaip Lietuvoje, o perki per daugiabučių namų savininkų bendriją, čia atsiranda įvairių niuansų dėl nuosavybės įteisinimo“, – pasakojo Lietuvoje gyvenantis ir abiejų šalių situaciją galintis palyginti švedų senjoras Gustavas.
Pasak jo, netrūksta ir kitų iššūkių, pvz., dėl pensinio amžiaus ilginimo – po kelių metų švedai į pensiją išeis nuo 67 metų, bet jau dabar kalbama, kad žmonės turi ruoštis dirbti bent jau iki 75-erių.
„Žinoma, tai patinka ne visiems, nes ne visų profesijų atstovai ir gali tiek dirbti bei jaustis reikalingi darbo rinkoje, kitiems jau neleidžia dirbti ir sveikata“, – pastebi Gustavas.
Nepaisant to, skirtumas tarp pensijų Lietuvoje ir Švedijoje yra akivaizdus: 65-75 proc. asmens turėto darbo užmokesčio siekianti senatvės pensija yra įprastas dalykas Švedijoje, tuo tarpu Lietuvoje dažno senjoro pajamos išėjus į pensiją sumažėja drastiškai.
„Gerai matome, kaip sunkiai verčiasi dabartiniai senjorai Lietuvoje, tačiau ateities prognozės žada dar liūdnesnę padėtį: po kelių dešimtmečių pensija gali siekti vos 20-30 proc. turėto atlyginimo“, – pastebi Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas Artūras Bakšinskas.
Tad ką gi švedai daro kitaip? Pasak švedų senjoro Gustavo, vienas pagrindinių dalykų, kalbant apie Švedijos pensijų sistemą, yra tas, kad šalyje yra skatinamas kaupimas senatvei per keletą skirtingų instrumentų: t. y. į pensiją išėjęs asmuo pajamas gauna iš kelių skirtingų šaltinių.
„Pavyzdžiui, aš gaunu valstybės mokamą pensiją, darbdavio arba profesinę pensiją bei savanoriškai sukauptą privačią pensiją, – patirtimi dalijosi pašnekovas. – Kaupiau privačiai kelis dešimtmečius, atsidėdamas dalį pajamų senatvei pagal savo galimybes, kaip ir dauguma švedų.“
Ir švedams yra dėl ko nerimauti
Lietuvoje veikiančios Skandinavijos kapitalo bendrovės „Skandia Operations Center“ direktorius Tommy Fagerlundas, Lietuvoje gyvenantis jau šešerius metus, sako, kad jauniems žmonėms, nerimaujantiems dėl demografinės situacijos ir būsimų pensijų, svarbu pradėti rūpintis savo senatve kaip galima anksčiau.
„Suprantu, kad kai esi jaunas, turi daug investuoti į savo gyvenimą, šeimą, būstą. Kai kurie žmonės Švedijoje sako, kad jų būstas ir yra investicija į jų senatvę, kas iš tikro nėra teisybė, nes kur gi tada jie patys gyvens, – teigia T. Fagerlundas. – Kaip bebūtų, labai svarbu yra pradėti taupyti pensijai dar tada, kai esi jaunas. Tai yra vienas esminių dalykų norint užsitikrinti finansiškai saugų gyvenimą senatvėje. Ir tai vis dar yra problema net ir Švedijoje.“
Beje, nors Švedijoje I pensijų pakopa (Lietuvoje tai būtų „Sodros“ pensija) yra visai kitaip veikianti – dalyviai turi asmenines sąskaitas ir jų lėšos yra investuojamos, tad žmonės gali užsitikrinti didesnes valstybės pensijas nei Lietuvoje – vis dėlto ir ten skambinama pavojaus varpais, kad dėl vykstančių demografinių pokyčių valstybės mokamos pensijos ilgainiui nebegalės užtikrinti tokio pajamų lygio senatvėje, koks yra dabar.
„Tad ir Švedijoje dabar daug kalbama apie savarankiško taupymo svarbą ir kad būtina rinktis kuo įvairesnius taupymo pensijai būdus“, – tendencijas komentavo A. Bakšinskas.
