Žmogaus protas toks sudėtingas, jog vargu ar kas kada nors išsiaiškins visas jo peripetijas. Sutrikus psichikai, gydytojai, nenustatę aiškių ligos požymių šiuos sutrikimus įvardina tiesiog anomalijomis. Tačiau ne visi sutrikimai yra blogi, ypač jeigu jie leidžia sukurti nepakartojamą projektą.
Štai vienas švedas serga tokia liga. Vyrukas kiekvieną savo projektą siekia padaryti tobulu. Perfekcionizmas yra būtinas. Viskas atliekama savomis rankomis, įdėjus daug darbo valandų, o mums tai labiau panašu į tikrą automobilių tobulinimo apsėdimą, kuomet pasižiūrime į šį „LASUPRA“ projektą. Net nuotraukoje atrodo, jog automobilis lekia keturženkliais greičiais!
Viskas prasidėjo prieš septyneris metus, kuomet Peteris nusipirko tvarkingą ir kolekcionieriaus garažo vertą „Lancia Delta Integrale“. Tokį automobilį reikia puoselėti ir saugoti, tačiau vyručiui prasidėjo sunkiai suvokiamo projekto įgyvendinimo karštinė. Švedui galvoje užgimė neįtikėtina idėja, kurios nedrįstų paversti realybe net patys drąsiausieji. Ei, bet juk jis skandinavas – jiems normalu tai, kas kitiems atrodo amoralu.
Ir štai projektas prasidėjo nuo visiško „Lancia“ išdraskymo. Neliko nieko, išskyrus stogą – visa kita iškeliavo į sąvartyną. Šio itališko hečbeko liekanos tapo vieninteliu sufleravimu, jog tai kažkada buvo „Delta Integrale“. Po šiuo siluetu slepiasi sudėtingas ir itin tvirtas rėmas bei viduriai, neturintys nieko bendro su italais, kurie raunasi plaukus pamatę šį standartų laužytoją.
Taigi, kas slepiasi po agresyviai atrodančiu kėbulu? O gi visiems gerai žinomos, paskutiniosios kartos „Toyota Supra“ agregatai. „2JZ“ variklis buvo nustumtas kuo toliau už priekinės ašies – viskas dėl geresnio svorio pasiskirstymo, kurio ir taip čia nedaug. Peteris automobilio nėra net pasvėręs, o kam tai rūpi, kai legendinis variklis, dėka didžiulės turbinos, generuoja arti tūkstančio arklio galių? Pridėkime visą „Supros“ transmisiją bei skandinavo sukurtus aerodinaminius kėbulo patobulinimus ir turėsime labai, net labai labai greitą žiedinėms lenktynėms skirtą bolidą.
Ne tik patobulinti „Supros“ agregatai verti ovacijų. Tereikia pasižiūrėti į važiuoklę ir suprasite, jog projekto autorius serga nepagydoma liga. Kaip pats Peteris teisinasi, suvirinus rėmą, paaiškėjo, jog galinei važiuoklei neliko vietos. Būtent tai pastūmėjo jį imtis technologiškai pažangaus sprendimo, kuris yra pagrindinis aukščiausios klasės bolidų atributas – sudėtingos važiuoklės su nuo traukių veikiančių amortizatorių sumontavimu. Tai tik parodo, jog vyrukas žinojo ką daro savo garažiuke.
Apibendrinti šį projektą tiesiog trūksta žodžių. Vienas žmogus savo triūsu per tūkstančius darbo valandų sugebėjo sukurti tai, ką ne visada padaro didžiulės komandos su milijoniniais biudžetais ir krūva įvairiausių inžinierių. Apskritai, tokie egzemplioriai įkvepia kitus imtis įgyvendinti savo svajonės svajones, tad nenustebsime, jei kažko panašaus atsiras ir mūsų laukuose.
Žmogaus protas toks sudėtingas, jog vargu ar kas kada nors išsiaiškins visas jo peripetijas. Sutrikus psichikai, gydytojai, nenustatę aiškių ligos požymių šiuos sutrikimus įvardina tiesiog anomalijomis. Tačiau ne visi sutrikimai yra blogi, ypač jeigu jie leidžia sukurti nepakartojamą projektą.
Štai vienas švedas serga tokia liga. Vyrukas kiekvieną savo projektą siekia padaryti tobulu. Perfekcionizmas yra būtinas. Viskas atliekama savomis rankomis, įdėjus daug darbo valandų, o mums tai labiau panašu į tikrą automobilių tobulinimo apsėdimą, kuomet pasižiūrime į šį „LASUPRA“ projektą. Net nuotraukoje atrodo, jog automobilis lekia keturženkliais greičiais!
Viskas prasidėjo prieš septyneris metus, kuomet Peteris nusipirko tvarkingą ir kolekcionieriaus garažo vertą „Lancia Delta Integrale“. Tokį automobilį reikia puoselėti ir saugoti, tačiau vyručiui prasidėjo sunkiai suvokiamo projekto įgyvendinimo karštinė. Švedui galvoje užgimė neįtikėtina idėja, kurios nedrįstų paversti realybe net patys drąsiausieji. Ei, bet juk jis skandinavas – jiems normalu tai, kas kitiems atrodo amoralu.
Ir štai projektas prasidėjo nuo visiško „Lancia“ išdraskymo. Neliko nieko, išskyrus stogą – visa kita iškeliavo į sąvartyną. Šio itališko hečbeko liekanos tapo vieninteliu sufleravimu, jog tai kažkada buvo „Delta Integrale“. Po šiuo siluetu slepiasi sudėtingas ir itin tvirtas rėmas bei viduriai, neturintys nieko bendro su italais, kurie raunasi plaukus pamatę šį standartų laužytoją.
Taigi, kas slepiasi po agresyviai atrodančiu kėbulu? O gi visiems gerai žinomos, paskutiniosios kartos „Toyota Supra“ agregatai. „2JZ“ variklis buvo nustumtas kuo toliau už priekinės ašies – viskas dėl geresnio svorio pasiskirstymo, kurio ir taip čia nedaug. Peteris automobilio nėra net pasvėręs, o kam tai rūpi, kai legendinis variklis, dėka didžiulės turbinos, generuoja arti tūkstančio arklio galių? Pridėkime visą „Supros“ transmisiją bei skandinavo sukurtus aerodinaminius kėbulo patobulinimus ir turėsime labai, net labai labai greitą žiedinėms lenktynėms skirtą bolidą.
Ne tik patobulinti „Supros“ agregatai verti ovacijų. Tereikia pasižiūrėti į važiuoklę ir suprasite, jog projekto autorius serga nepagydoma liga. Kaip pats Peteris teisinasi, suvirinus rėmą, paaiškėjo, jog galinei važiuoklei neliko vietos. Būtent tai pastūmėjo jį imtis technologiškai pažangaus sprendimo, kuris yra pagrindinis aukščiausios klasės bolidų atributas – sudėtingos važiuoklės su nuo traukių veikiančių amortizatorių sumontavimu. Tai tik parodo, jog vyrukas žinojo ką daro savo garažiuke.
Apibendrinti šį projektą tiesiog trūksta žodžių. Vienas žmogus savo triūsu per tūkstančius darbo valandų sugebėjo sukurti tai, ką ne visada padaro didžiulės komandos su milijoniniais biudžetais ir krūva įvairiausių inžinierių. Apskritai, tokie egzemplioriai įkvepia kitus imtis įgyvendinti savo svajonės svajones, tad nenustebsime, jei kažko panašaus atsiras ir mūsų laukuose.
