Nesu didelis mėgėjas per atostogas vartytis po skėčiais nuo saulės. Tas retas galimybes atitrūkti nuo darbų stengiuosi išnaudoti pažindamas įvairias šalis. Kai kurie keliautojai vadovaujasi logika nebegrįžti į tas vietas, kuriose jau kartą lankėsi, tačiau, manau, kad tokia praktika klaidinga. Bet, kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama, tad atostogas susiruošiau jau trečią kartą praleisti antrojoje lietuvių „tėvynėje“ Airijoje.
Iškalbingi veidai
Kelionė tapo netikėtai kitokia nei ankstesnė pažintis su šia gilias istorines šaknis turinčia šalimi. Nemažai pravažiuota, pakeliauta, tačiau labiausiai įsiminė lietuvių emigrantų pasakojamos istorijos.
Vieni sotesnio gyvenimo, kiti tiesiog išgyvenimo ieškodami tuntais traukia į svečias šalis. Kasdien iš Kauno oro uosto į Europos pakraštį išskrenda du pilnutėliai lėktuvai tautiečių. Tiesa, negrįžta ir tušti. Žmonių migracija šiandien tapo norma, tačiau skrendančių žmonių veiduose galima pamatyti šį tą daugiau. Mėgstu stebėti žmones. Karmėlavos oro uoste netrūksta ir šypsenų, ir rimtų veidų. Vieni važiuoja pas artimuosius, kiti po viešnagės gimtinėje grįžta į darbus. Treti sėdi susirūpinę dėl nežinomybės – pavyks ten įsitvirtinti ar ne.
Kiek kitokią žmonių išgyvenimo mozaiką dėlioju jau grįždamas namo. Senjorai kremtasi, kad tenka išsiskirti su prie airiško gyvenimo bandančiais prisitaikyti vaikais, kiti džiaugiasi pagaliau sulaukę išsvajotų atostogų, kurias praleis artimųjų ir draugų rate. Ir trečia kategorija – žmonės, kuriems taip ir nepavyko rasti vietos po airiška saule. Su skolintais pinigais ir tuščiomis kišenėmis tenka grįžti atgal.
Kai kas neįprasta
Airiškasis klimatas mums nėra labai priimtinas. Niūrokos dienos ir daug kritulių sukuria savotišką depresyvią atmosferą. Lietuviai juokauja, kad čia tėra du metų laikai – pavasaris ir ruduo. Paskutinį kartą lankantis sausio mėnesį oro temperatūra keletą dienų buvo net aukštesnė nei dabar balandį. Airiai, matyt, blogų emocijų atsikrato savaitgaliais kaip reikiant atšvęsdami pub'uose. Tiesiog kiekvieną savaitę mokami atlyginimai ar pašalpos leidžia nesukti galvos dėl rytojaus. Ir visos kalbos savaitgalį sukasi tik apie tai, kiek kas išgėrė ir kaip pasilinksmino.
Tokios masinės pasilinksminimo kultūros pas mus nėra. Nebent sostinėje. Vakarais ir savaitgaliais Tauragės kavinės negali pasigirti didžiuliu antplūdžiu, todėl neretai išmušus pusiaunakčiui įsiaudrinusios kompanijos iš pasilinksminimo vietų išprašomos lauk.
Dar vienas įdomus momentas – mergvakariai. Pas mus įprasta, kad jaunajai paskutinį pasilinksminimo vakarą organizuoja geriausios draugės, dažniausiai bendraamžės. Ten gi mergvakaryje dalyvauja nuo jaunos iki jau solidžią gyvenimo patirtį turinčios moteriškės. Šypseną sukelia bare sėdintis būrelis silpnosios lyties atstovių su mini sijonėliais ir zuikio ausytėmis. Upėmis liejasi alus ir sidras. Močiutės neatsilieka ir šokių aikštelėje ar flirtuodamos su vyrais – jaučiasi tokios pat jaunos, kaip ir netrukus amžinos meilės įžadus duosianti jaunoji.
Savas, bet vis tiek svetimas
Taigi kas traukia lietuvius į šią maksimaliai agrarinę šalį. Pervažiavus per visą salą taip ir neteko pamatyti miško, kaip ir dirvonuojančių laukų. Kiekvienas žemės lopinėlis kruopščiai sutvarkytas, klesti avių, raguočių augintojai. Keliuose pilna naujausios žemės ūkio technikos, kurią tik vietiniams suprantamu būdu sugebama išvairuoti siauriais keliukais. Namai – nedidukai, pedantiškai sutvarkyta aplinka. Lyg kažkokių sąsajų galima atrasti su Lietuva. Tas kraštas kitoks, ir gyventi jame nėra paprasta – lyg susitarę galvomis linkčioja čia gyvenantys mūsų tautiečiai. Bičiulis Tadas, jau kuris laikas gyvenantis Šiaurinėje Airijos dalyje, puikiai kalbantis angliškai, teigia, kad lietuviai niekad šioje šalyje netaps lygiateisiais piliečiais, lygiai taip pat kaip ir airis niekad netaps lietuviu.
– Mes visada jų akyse būsime lyg pabėgėliai iš sovietinių respublikų. Tačiau šito jie niekada neparodys ir viešai neišsakys. Nors žvilgsniai ir poelgiai kartais reiškia daugiau nei žodžiai, – sako gyvenimiškos patirties svečioje šalyje turintis Tadas.
Čia už litrą benzino mokama apie 5,76 lito, už dyzelio litrą – 5,40 lito. Minimalus valandinis darbo užmokestis prasideda nuo 21 lito ir daugiau. Kai kur mokama už viršvalandžius. Statybų firmoje vairuotoju dirbantis Ramūnas teigia, kad keletą pastarųjų mėnesių į darbą keliasi 4 val. ryto ir grįžta namo 8 vakare. Tokiu ritmu tenka dirbti ir savaitgaliais, tačiau verta, kai už savaitę tau sumoka pusketvirto tūkstančio litų.
Airijoje maisto kainos tik šiek tiek didesnės nei Lietuvoje. O ir lietuviškos produkcijos įsigyti nėra jokių problemų. Štai nusipirkęs laikraštį „Lietuvis“ trečiajame puslapyje randu tauragiškių „Stragutės mėsos“ produkcijos reklamą. Tad atmetus būsto nuomą, išlaidas maistui ir rūbams statistinė dirbanti lietuvių šeima gali dalį uždarbio pataupyti.
Bandau teirautis, kokius gi darbus dirba lietuviai.
– Visokius. Biuruose mažai kas sėdi. Dažniausiai darbas juodas. Reikia labai daug pastangų, kad gautum „baltą“ darbą ir nesitrintum pas fermerį ūkiniuose pastatuose.
Bičiulio kaimynystėje gyvenanti žmonos sesuo Vilma teigia dirbanti nedidelio miestelio senelių psichoneurologiniame pensionate. Dirba dažniausiai naktimis. Apsaugos nėra, tad dažnai pasitaiko, kai su nestabilios psichikos ligoniais tenka ir pakovoti.
– Kartą pacientas vos pirštų neišsuko, o su mėlynėmis ant rankų dažnai grįžtu. Kai žmogus miršta, tenka lavoną paruošti ir atiduoti artimiesiems. Dirbame viską, o už naktinį darbą savaitgaliais moka tiek pat kiek ir paprastą darbo dieną, – įspūdžius pasakoja Vilma.
Labiausiai vargina laikinumas ir tėvynės ilgesys. Dar sunkiau, kuomet atžaloms tenka prisitaikyti prie esamos situacijos. Vaikai imlūs naujovėms, greit pramoksta angliškai, tačiau taip pat greit gali užmiršti ir gimtąją kalbą.
– Kaimynystėje gyvena tauragiškių pora. Augina pustrečių metukų dukrytę, kuri lietuviškai nemoka nė žodžio. Tėvai tiek daug dirba, kad neturi kada su vaiku bendrauti. Bet geriau vaikai tegul auga su tėvais, nei palikti su seneliais, nes tuomet jų uždirbti pinigai tampa beverčiais – vaikams reikia tėvų, o ne jų pinigų, – samprotauja Tadas.
Mums besišnekučiuojant ima brėkšti. 6 ryto. Pats laikas šiek tiek pamiegoti. Be įdomių pokalbių ir samprotavimų norisi dar kažką ir pamatyti. Juk Airiją iš visų pusių supa vanduo ir čia gausu įspūdingų vietų. Statūs, kalnuoti krantai, skalaujami Atlanto vandenyno, senoviniai švyturiai ir pilys, stulbinantys kraštovaizdžiai – kiekvienam kelionių gurmanui tikrai yra ką pamatyti.
R. Malychas
