„Galima pripažinti idėją esant naudingą, bet nemokėti ja naudotis“, – kadaise pasakė Johanas Volfgangas Gėtė. Ir iš tiesų – pagalbos su amžiumi silpstančioms akims pradėta ieškoti jau seniai, tačiau pasinaudoti ore sklandančia idėja, pasirodo, nebuvo taip paprasta. Vis dėlto idėjai įgavus fizinį kūną, vadinamą akiniais, šie iki šiol laikomi vienu svarbiausių išradimų per pastaruosius 2000 metų.
Akinių tėvynės paieškos
Šio nepamainomo šiuolaikinės žmonijos palydovo tėvyne laikoma Italija. Tiksliai nežinoma, kada pasirodė pirmieji akiniai, tačiau, pasak ankstyvųjų šaltinių, tai galėjo įvykti apie 1286 metus Pizos mieste. Vis dėlto dar senovės Romoje buvo pastebėta lęšių savybė didinti daiktų atvaizdus ar juos matyti aiškiau. Pasak legendos, Romos imperatorius Neronas, kurio rega buvo silpna, stebėdavo gladiatorių kovas per specialiai nušlifuotą akmenį – smaragdą. Na, o imperatoriaus mokytojas filosofas Seneka jau seniai buvo pastebėjęs, kad, žiūrint į smulkų raštą per stiklą ar užpildytą vandeniu stiklinį rutulį, raidės tampa aiškesnės.
Legendos lieka legendomis, tačiau mintis sujungti du stiklus su metalinėmis kniedėmis šovė būtent italams. Venecijoje netgi rasti dokumentai, kuriuose 1330 metais užfiksuotas specialus miesto valdžios įstatymas akinių meistrams. Šie buvo prisaikdinami neišduoti savo darbo paslapčių, tam, kad visos žinios, susijusios su stiklo apdirbimu, liktų Venecijoje. Tokiam meistrui nelegaliai išvykus iš miesto, jo padėjėjai buvo sodinami į kalėjimą, o pats bėglys susekamas ir nuteisiamas mirties bausme. Tačiau tokie akinių meistrų persekiojimai ir draudimai nedavė laukiamo rezultato ir jau po kelių metų akinių dirbtuvės atsidarė Olandijoje, Harlemo, Midelburgo miestuose. Europoje gyveno daugybė regos problemų turinčių žmonių, tad akinių stiklo šlifavimas pradėjo plisti itin sparčiai.
Stiklinė prabanga
Labai svarbus akinių vystimuisi tapo XV amžius. Tam įtakos turėjo kitas išradimas – Gutenbergo spausdinimo mašina, kuri knygas pavertė prieinamas kiekvienam ir keleriopai padidino akinių paklausą. Vis dėlto, šiame amžiuje akiniai buvo prabangos prekė – juos vieni kitiems giminaičiai palikdavo testamentu. Viduramžiais juos dažniau nešiodavo dvasininkai, turtingi amatininkai ar mokslininkai. Akiniai, pagaminti Florencijoje, daugumai tapo statuso simboliu, o juos užsidėję žmonės atrodė oresni, svarbesni ir net aukštesnio intelekto visuomenės nariai.
Rėmeliai atsirado norint apsaugoti stiklinių lęšių kraštus nuo aptrupėjimų. Dėl to stiklai buvo rėminami mediniais, kauliniais rėmeliais.
XVII-ame amžiuje akinių gamybos centru tapo Vokietija. Vokiečiai gamino geriausius akinių rėmelius, tuo tarpu, italai buvo nepralenkiami aukšta lęšių kokybe. Vokiečiai aukštas pozicijas akinių rinkoje turi ir iki šiolei – didžiausią optikos salonų tinklą Europoje turi būtent Vokietijos akinių rinkos lyderis „Fielmann“, kur europiečiai per metus nuperka apie 7 milijonus akinių.
Madingų formų beieškant
Kokie naudingi per amžius būtų buvę akiniai, juos taip pat nuolatos blaškė madų skersvėjai. Štai, pavyzdžiui, apvalūs akinių lęšiai buvo populiarūs iki pat XVIII amžiaus pabaigos, kai turėjo savo vietą užleisti į madą atėjusiems ovalo formos akiniams. Apie XIX amžiaus vidurį populiarūs tapo stačiakampio formos lęšiai. Vis dėlto itin madingu aksesuaru akiniai tapo tik XX amžiaus viduryje, kai jie imti nešioti ne tik dėl būtinybės, bet ir norint suformuoti stilingą įvaizdį bei pademonstruoti elegancijos pojūtį.
Vieno didžiausių optikos tinklų „Fielmann“ Lietuvoje vadovas Gintautas Kersnauskas pastebi, kad per šimtmečius akiniai stebėtinai evoliucionavo. „Akinių lęšiai ir dizainas nuolat tobulinami. Dar palyginus ne taip seniai visi akinių lęšiai buvo tik stikliniai, – priminė G. Kersnauskas, - tuo tarpu šiandien žmogus gali džiaugtis kur kas platesniu asortimentu: nuo mineralinio iki lengvučio plastikinio lęšio, o pati inovatyviausia akinių lęšiu danga dar ir apsaugo nuo susibraižymų, dulkių ir ilgus metus žmones varginusio rasojimo. Reikšminga ir akinių rėmelių pažanga – prieš šimtmečius žmonės nešiojo vielutėmis, medžiu ar oda įrėmintus akinius, o dabar galime išsirinkti iš titano pagamintus rėmelius – lengviausio ir atspariausio mechaniniams pažeidimams metalo“.
Iš akinių istorijos negalima išbraukti ir jų pirmtakų. Vienas jų – lornetas, o, kitaip tariant, akiniai su rankenėle, populiarumą pelnę tarp XVIII amžiuje gyvenusių aristokratų. Kiek vėliau aukštuomenė pradėjo nešioti monoklius – apvalius stiklus vienai akiai. Po jų sekė pensnė eilė – akiniai be rėmelių, nešiojami ant nosies. Vis dėlto visos šios variacijos akinių tematika nepasiteisino ir paprastų akinių neišstūmė.
