Su koncerte „Renkuosi gyvenimą“ dalyvausiančiu Svaru iš grupės „D&D Sindikatas“ kalbamės apie paauglių problemas, kurios jam nėra svetimos. Svaras dalyvauja ne viename socialiniame, šviečiamajame projekte ir, žinoma, pats buvo paauglys ir išgyveno sunkių akimirkų.
– Kodėl sutikote dalyvaut „Jaunimo linijos“ koncerte „Renkuosi gyvenimą“?
– Svarbu, ką daro tie žmones, nes „Jaunimo linija“ kovoja, padeda žmonėms spręsti problemas, galbūt dažnu atveju sulaiko žmones nuo neapgalvotų poelgių, kurie kartais gali baigtis mirtimi visai be reikalo. Jų darbas yra labai svarbus – nors maža dalimi padėti tai „chebrai“ yra labai gerai.
– Kaip tau atrodo, kokia priežastis, kad lietuviai taip dažnai nemato išeities ir pasirenka savižudybę?
– Jeigu būtų atsakymas, tai tas klausimas jau būtų išspręstas. Nežinau, kas yra, bet gal dėl to, kad mes tokie pilki, lietaus čia daug, depresija mus puola dažnai – nors aš nesu depresyvus žmogus, todėl man sunku pasakyti. Aš manau, kad tai yra silpnumas ir galbūt bėgimas nuo kovos gyvenime. Be abejo, negalima to pritaikyti šimtu procentų, nes yra įvairių situacijų gyvenime.
– Su kokiomis problemomis susiduria jaunimas? Gal atsimeni, kaip buvo, kai pats buvai jaunas?
– Mano paties paauglystė buvo sudėtinga, išgyvenau ganėtinai sunkią krizę Jeigu dabar vaizduočiau didvyrį – kad aš vienas susitvarkiau su problemomis, tai būtų melas. Man daug kas padėjo: muzika, draugai, kurie savo laiku palaikė, suprato, man padėjo mama, kurios nenorėjau suprasti ir klausytis, bet jinai stengėsi. Ir kai dabar sudėlioji visus faktus, matau, kad ant tų žmonių, kurie norėjo padėti, pykau labiausiai, nes maniau, kad jie kišasi ne į savo reikalus. O jie ir buvo tie žmonės, su kurių pagalba viskas susitvarkė. Tik, žinoma, reikia ir pačiam turėti noro.
Be abejo, su laiku atrodo, kad visos vakarykštės problemos buvo ne tokios rimtos, tačiau tuo metu, kai esi paauglys, visos problemos tau iš tikrųjų yra rimtos. Juk dėl tų problemų paaugliai kartais žaloja save arba net baigia gyvenimą. Ar tai nepakankamai rimta? Negalima užsimerkti prieš tokius dalykus ir negalima būti abejingiems. Jauniems sunku suprasti suaugusius, nes jie niekada jais nebuvo, bet suaugusieji galėtų suprasti jaunus, nes jie buvo jauni ir patys susidūrė su įvairiais sunkumais. Iš tikrųjų nėra labai sudėtinga suprasti vienam kitą, reikia tiktai noro ir mažiau pasinerti į galvojimą apie save.
– Kaip galima padėti žmogui, sunkiu periodu?
– Psichologai žino, kaip padėti žmonėms, taip pat galima skambinti į „Jaunimo liniją“, o šiaip visada gali padėti draugai. Kai mes augome, jokių jaunimo linijų nebuvo ir, žinoma, visko pasitaikydavo: vieni susitvarkydavo su savo problemomis, kiti – ne, bet atrodo, mes susitvarkėm – gyvi esam, viskas gerai. Man asmeniškai muzika labai daug padėjo, ypač tuometinė muzika, jos žodžiai. Aš klausiau ir tikėjau tais žmonėmis, kurie dainavo tas dainas, ir tai, ką jie sakė, man buvo svarbu.
– O kokios muzikos klausei?
– Pagrindinę įtaką būtent paauglystės krizės metu man padarė rusų grupė „Kino“ ir, žinoma, tuometiniai mano dievai – „Bix“, taip pat „Antis“, Andrius Mamontovas, „Katedra“. Tada tų grupių nebuvo labai daug.
– Apie ką „G&G Sindikato“ muzika?
– Negalima aiškinti, apie ką muzika, nes trys žmonės klauso ir trys žmonės skirtingai supranta tą pačią muziką. Aš ir norėčiau, kad taip būtų – žmonės patys turi rasti, apie ką yra muzika. Jeigu klausai ir tau muzika yra apie nieką, tai tau iš tikrųjų ji yra apie nieką, galbūt net nereikia klausytis, jei nieko nerandi.
– Bet vis tiek norite kažką pasakyti savo muzika?
– Tai mes norim ir pasakom, bet žmogus turi pats surasti – negalim duoti atsakymų, galim parodyti kelius. Jeigu tu jais neini, tai yra ne mūsų prerogatyva, nes kad ir kas vyktų žmogaus gyvenime, pirma, pats žmogus turi stengtis. Niekas žmogui nepadės, jeigu jis sau nenorės padėti. Jeigu žmogus nepriims sprendimo, kad jam reikia pagalbos ar kad jo gyvenime kas nors keistųsi, tai aplink jį gali nors ir tūkstančiai žmonių šokinėti, bet viskas baigsis taip pat – problemos nebus išspręstos. Ir šiandien tokių pavyzdžių aš turiu labai daug aplinkui.
– Ar esi kada susidūręs su žmogumi, kuris kalbėjo ar bandė žudytis?
– Taip, ir ne vieną kartą. Yra tekę ilgai sėdėti, šnekėtis ir būti su žmogumi, kuriam blogai. Tada žiūri, saugai, kad tuo metu praeitų.
– O kiek svarbu šnekėtis apie tai?
– Manau, kad jeigu žmonės sako, kad jiems yra blogai, jie nevalingai kreipiasi į tave pagalbos – duoda žinoti, kad jiems reikia padėti. Jeigu tau tas žmogus yra svarbus ir jeigu tau yra ne tas pats, privalai jam padėti. Čia paprasti dalykai!
– Ar pačiam būna geriau, jeigu jauti, kad kažkam gali padėti?
– Jeigu darai gerus darbus tik dėl to, kad padarytum gerą darbą ir gautum pliusiuką, tai nėra iš tikrųjų geras darbas. Jeigu tau žmogus yra brangus, tai tokios sąvokos kaip „geras darbas“ nėra. Yra svarbus žmogus – tai yra vienintelė ir pagrindinė motyvacija, kodėl tu jam padedi, o ne dėl kokios nors gerosios misijos. Galų gale ne visada žmogus galvoja apie savižudybę ir tai darai ne dėl to, kad apsaugotum nuo mirties, o tiesiog, kad jam būtų lengviau išspręsti tam tikrus dalykus. Žmones depresijos užpuola, į visokius liūnus krinta ir iš tikrųjų nieko malonaus čia nėra. Sunku kalbėtis su tokiais žmonėmis, nes jie turi savo nuomonę arba nieko nenori, o juos kažkaip prakalbinti, sudominti reikia. Sunkiausia, kad nėra nė vieno recepto, kaip tą padaryti.
– Ar svarbu kreiptis į psichologus?
– Būsiu visiškai sąžiningas – aš niekada nesikreipiau į psichologus. Su draugais juokaujame, kad psichologas yra XXI amžiaus Vakarų pasaulio profesija, nes psichologas yra draugas už pinigus. Vartotojiškoje rinkos visuomenėje žmonės nebetenka draugų, nes viskas pagrįsta konkurencija ir vedybinėmis sutartimis, o tai, mano akimis žiūrint, yra šlykštu. Taigi nežinau, ką psichologas daro, bet iš esmės išsikalba su žmogumi ir pašalina stresinį emocinį krūvį. Tą patį galima padaryti su draugais.
Galbūt šiuolaikiniai laikai yra greitesni už žmones ir mes nebespėjame su technologijomis. Informacijos keitimasis, mokymosi krūviai mokyklose, reformos ir t.t. Žmonės nebespėja ir dėl to patiria didžiulius stresus, nebesusitvarko su viskuo. Tėvai labai užimti, jie nuolatos dirba ir negali daug laiko skirti vaikams. Kartais net ne iš piktos valios, tiesiog jie dirba ir nebūna šalia vaikų, kai jų labiausiai reikia. Tai tada, manau, geriau kreiptis į specialistą negu palikti žmogų vieną – čia vienareikšmiškai.
– Ką galvoji apie savanorišką darbą?
– Oi, man labai patinka visų rūšių savanoriški darbai, nes savanoriai yra žmonės, vedini tam tikrų idėjų. O idėja man yra svarbiausia! Tai kūrybiškumo pradas – viskas prasideda nuo idėjos. Pasaulis laikosi ant idėjinių žmonių, kai jų nebeliks, žmonės iki galo taps vilkais vieni kitiems.
– Ar teko kada dirbti savanorišką darbą?
– Dirbu ir ne vieną: hiphopas, šviečiamoji veikla, kultūriniai projektai, taip pat jau septyneri metai rengiam radijo laidą „Gatvės lyga“ per ZIP radiją – niekada už tai algų negavom. Taigi muzika, jaunimo kultūra yra mano darbas visą gyvenimą.
– Ką nori pasakyti žmonėms, kurie ateis į koncertą?
– Kad žmonės, kurie ateina į koncertus, klausytųsi, ką jiems norima pasakyti, kad atsirinktų muziką, kuri visų pirma kažką sako, o paskui klausytųsi to, ką sako. Ir dar labai svarbus dalykas – kad saugotų save ir vieni kitus, nes tai yra svarbiausia. Mano nuomone, gyvenime svarbiausia yra du dalykai: kantrybė ir dalytis. Visi kiti ateina iš šių dviejų... Na, bent jau mano gyvenime.
Kalbino Šarūnė Kaušylaitė
