Paklausius Gabrieliaus Liaudansko arba tiesiog Svaro muzikos kyla mintis, kad tai žmogus, kuris turi ką pasakyti. Muzikantas, „iš reikalo“ pasirinkęs ir vėliau nutraukęs teisės studijas, interviu metu džiaugėsi, kad jau septynerius metus niekur nedirba. Per poros valandų pokalbį išmokau, kad kiekvienas savo rankomis gali pasidaryti ką tik nori ir ne visada reikia tikėti viskuo, kas parašyta.
Dosjė.
Vardas: Gabrielius Liaudanskas – Svaras
Gimė: 1973 m. gruodžio 30 d.
Studijos: 3 metus mokėsi Vilniaus universitete teisę, Vilniaus pedagoginiame universitete baigė socialinius mokslus.
Šeima: vedęs, augina du vaikus – dukrą Dominyką ir sūnų Mykolą.
Apdovanojimai: Su grupe „G&G Sindikatas“ pelnė daug apdovanojimų, tokių kaip „Metų debiutas“, „Metų grupė“ „Metų daina“. Apdovanotas Gerumo ambasadoriaus ženklu.
Ar sunki buvo jūsų grupės pradžia?
Ne. Niekada nebuvo sunku. Mes nieko nedarėm, mes gyvenom savo gyvenimus. Sunku būna, kai dirbi. Aš, pavyzdžiui, jau septynerius metus niekur ir niekam nedirbu. Tai todėl, kad noriu gyvent taip, kaip noriu. Man puikiai sekasi ir esu visiškai laimingas žmogus. Neturiu direktorių, man nėra taip, kad nekęsčiau eiti į darbą, sėdėt kažkur. Ir aš puikiai gyvenu dėl to. Tai va. O muzika – mes nesam koks projektas, esam grupė ir grojam tai, kas mums patinka, rašom dainas, kokios mums patinka, ir dėl to mums sunku nebūna. O kas čia gali būt sunkaus? Užsiimti tuo, kas tau patinka? (šypsosi – aut. past.)
Jūsų grupės dainos būna dviprasmiškos. Paties gyvenime dažnai būna dviprasmybių?
Man patinka rašyti metaforomis. Man patinka gyventi metaforomis. Bet dviprasmybė tai nėra dvilypumas, du gyvenimai. Tai yra tiesiog tekstas tarp eilučių. Man visada labiau patinka, kai prasmė būna įvilkta į ką nors, ne tada, kai viskas tiesiai prieš akis. Man patinka, kai gali skaityti knygą penkis kartus ir penktą kartą atrasti ką nors naujo.
Grupė turi nemažai apdovanojimų. Esate buvę metu debiutantais, metų grupe, sukūrėte metų dainą. Kaip vertinate šiuos apdovanojimus?
Ta prasme, mes juos vertinam – sakom ačiū tiems žmonėms, kurie mus rinko, balsavo už mus, bet tai... o ką mums su jais daryt? Apdovanojimai yra inspiracija, ypač naujokams, pradedantiesiems. Tai lyg akmuo po kojom, pamatas, kad galėtum judėti toliau. Žinoma, tai yra kažkiek tavo tuštybės ir ego patenkinimas, bet jis labai greit užsimiršta. Jeigu tu nesi tuštybių kupinas žmogus, tai aišku, pasidžiaugi ir tiek. Dabar mes jau nebegalėtumėm išvardyti, kiek apdovanojimų turim. Bet ne dėl to, kad mes jų neskaičiuojam, ar „oi, kiek daug mes jų turim“. Mes net nežinom, kur kokie yra. Daugiausiai turbūt pas Doncę (Donatas Juršėnas – red. past.) studijoj, o šiaip tai pas visus kitus tikriausiai.
Kiekvienas muzikantas yra inspiruojamas atgalinio ryšio. Jeigu tu turi atgalinį ryšį su savo klausytoju, tai leidžia tau nesustot ir kurt toliau. Aišku, mes ilgą laiką grojom rūsy, kur mūsų niekas neklausė ir mes niekam nebuvom įdomūs, bet vis tiek grojom. Galbūt tai irgi mus išmokė visokiausių dalykų. Bet, kai atsiranda atgalinis ryšys, tai tu pats pakyli į kitą lygmenį, tampi atsakingas už kokybę.
Kaip vertini darbą su vaikais iš vaikų namų? Juk tai darbas, kurį daro ne kiekvienas...
Ne kiekvienas daro todėl, kad jis to nenori daryt. Juk niekas netrukdo to daryt. Šiaip, vat sugalvojai įdomų projektą. Ar sunku nueit į vaikų namus ir sakyt: „Ei, chebra, aš turiu sugalvojęs tokį įdomų dalyką. Davai, darom“.
Bet jeigu tu nesi Svaras ar kitas žinomas žmogus – tai padaryti daug sunkiau.
Tai yra tik tipinis žmogaus mąstymas: „Aš nueisiu, o su manim niekas nekalbės“. O tu nueik ir pabandyk. Ir pamatysi, kad galbūt tau pavyks. Gal kas nors tau sakys: „Gerai, darom“. O tu manai, kad visi vaikai, pas kuriuos aš nuvažiuoju, mane pažįsta? Žino, kas yra Svaras? Nesąmonė, taip nėra. Šiaip, daugumoje veiklų, kuriose aš dalyvauju, esantys žmonės nežino, kas aš esu. Nu, kažkoks tai bičas. Čia nėra labai svarbu vardai. Aišku, yra tam tikrų žmonių, kurie užsiima kažkokia veikla, tam, kad būtų vėliavos, veidai – o realiai patys nieko nedaro. Man taip nelabai įdomu. Man įdomu judesys, veiksmas. Iš tikrųjų aš taip darau todėl, kad man įdomu dirbti su vaikais, su jaunimu, su suaugusiais, su mokytojais – su visais. Man įdomu matyti juos, klausytis ką jie kalba. Aš apie tai dainas rašau, mano kolegos apie tai dainas rašo. „Sindikato“ ir yra tokia muzika – socialinė.
Ir iš tų vaikų galima kažko išmokti?
Aišku, kad galima. Iš bet kurio žmogaus, iš bet kurio vaiko kažko galima išmokti. Mes, suaugę, labai dažnai pamirštam milijonus dalykų, kurie yra ganėtinai svarbūs. Mes užsilakstom, užsibėgiojam ir nepamatom. Patarlės, pavyzdžiui – iš dangaus jos nenukrenta. Ir ta, kuri sako: „Vaiko lūpomis kalba tiesa“ – ji irgi ne iš mėnulio. Vaikai daug ko gali išmokyti. Pirmiausia, kantrybės. Tai labai reikalingas bruožas, kurio mums, visiems suaugusiems, labai trūksta šitam greitam pasauly. Vaikai gali mus išmokyti stengtis būti gerais tėvais, būti gerais draugais, arba jie gali išmokyti į daiktus pažiūrėti taip, kaip mes jau nebemokam. Gali išmokyti gerumo. Bet gali išmokyti blogio.
Kaip kilo mintis prisidėti prie „Tado Blindos“ kūrimo?
Ai, mes labai norėjom nusifilmuot „Tado Blindos“ masofkėj. Ir kadangi labai daug mūsų draugų ten dirbo, mes sakėm: „Duokit mums pagulėt nors lavonų krūvoj“ (šypsosi). Tiesiog prikolas, žinai, prisiliest prie tokio filmo. Tai mums ir davė toj masofkėj biškutį pabūti. O vėliau, pokalbio metu išsivystė tai, kad čia va, garso takelis, dainos, muzika. Gal kažką? Nu, sakom, pabandysim – gal kas nors ir pavyks. Nu vot, ir gimė daina.
Ir visai pavyko?
Jo, ir visai kažkaip pavyko. Man tai, žinok, patinka.
Prisiminkime pirmojo jūsų klipo filmavimą.
„Vokiečių gatvėj“ buvo pirmasis mūsų klipas. Mūsų draugas, Stasys Baltakis, buvo ką tik atvažiavęs į Lietuvą, užsiiminėjo filmavimais. Jo dukra mus suvedė, labai susidraugavom. Tai jis mums ir pasiūlė – davai, darom. Bet iš esmės tai pirmas kaip ir visi klipai – draugų darbas. Dėkingi mes žiauriai Stasiui už tą smagų laiką, už tai, kad jis padarė tą klipą, kad davė startą tam tikrą. Bet mes iš tikrųjų esam labai dėkingi visiems, kurie mums filmavo klipus, nes viskas yra pastatyta ant jų idealizmo. Mums klipus statė tie, kurie patys pasiūlydavo juos filmuot ir patys viską darydavo, mes iš esmės nieko nedarėm. Tik pabūdavom ir viskas.
Ką prisimeni iš studentiškų laikų? Ar yra kažkas, ko ilgiesi?
Ką tau papasakoti? Kaip mečiau VU? (juokiasi – aut. past.).
Kodėl metei?
Todėl, kad aš sėdėjau teisėj ir vieną dieną, po trejų metų, apsidariau, pažiūrėjau į save ir supratau: „Nu ką, aš būsiu teisininku? Nu nebūsiu.“ Ir gerai, kad po trejų, ne po penkerių metų. Kažkaip nemačiau savęs teisininko pozicijoje. Aš iš tikrųjų niekada nebuvau nei linkęs į teisę, nei sutvertas, nei man ten labai įdomu buvo. O stojau kaip ir visi – tam, kad tėvai norėjo, kaip ir visi tėvai nori, kad jų vaikai stotų kur nors, tai ir aš taip. Bet stojau ten, kur sunkiausi egzaminai. Kad jeigu neįstočiau, tai sakyčiau: „Nu va, bandžiau, ką dar daryt?“. O čia ėmiau ir įstojau niekšiškai (juokiasi – aut. past.). Ir tada trejus metus kažkaip vilkausi inkaru tenai, bet nejaučiau didelio malonumo. O tai, kas man buvo įdomu, aš ir pabaigiau – įstojau į pedagoginį (Vilniaus pedagoginis universitetas – red. past.), socialinius mokslus. Aš esu sociologas. Mokytojas.
O studentiškas gyvenimas?
Aš nebuvau tas studentas. Aš negyvenau bendrabučiuose ir studentiško gyvenimo nemačiau. Atsimenu, kad labai pykdavau dėl to. Aišku, būdavo, mesdavomės pas draugus. Bet man būdavo nesuprantamas tas dalykas, kad tipo chebra prageria stipendijas, o paskui vagia iš kitų bulves, nes neturi ką valgyt. To aš niekada nemėgau. Bet, matai, aš mokiausi neakivaizdiniu būdu, o ten jau ne dieninis – nėra taip, kad grupę matai ir panašiai. Aš dirbau. Tuo metu, kai kiti gyveno studentišką gyvenimą, aš dirbau.
Na, o kaip egzaminai? Kaip juos laikydavot?
Aš nelabai ir atsimenu. Bet gerai viskas su tais egzaminais – žinai, kaip būna – paskutinę naktį mokaisi, eini ir išlaikai. Čia niekas nesikeičia, jokiais laikais. Viską atidėti paskutinei nakčiai, o paskui prašyti Dievo pagalbos. Ir sakyti, kad būsiu geras – jeigu man dabar pavyks, įtikėsiu į viską.
Pats nesi tas tėvas, kuris jau turi viziją, kuo bus jo vaikai?
Ne, ne ne. Aš netgi neversiu jų stot baigus dvylika. Aš manau, kad jie turi stot ten, kur jie nori ir tada, kai jie supras, kad jie to nori. Nes yra milijonas veiklų, ką tu gali veikti gyvenime iki tol, kol susivoksi. Kodėl visuomenėj priimta tvarka, kad aštuoniolikmetis turi būti viską suplanavęs ir toks strategiškai teisingas? Jis gi dar jaunas... Jeigu jam norisi padirbt ar pakeliaut po pasaulį tai tegu važiuoja. Čia gi nėra nieko blogo – keliauk, važiuok. Sugrįši, kai pamatysi, apsispręsi – tada gal suvoksi, kas tau įdomu.
Grįžkime prie studentiškų laikų. Gal pameni kokių kuriozų?
Kai pabaigėm mokyklą, rugsėjo mėnesį su draugu nuvarėm pas mokyklos direktorių. Jis buvo naujas – per vasarą pasikeitė. Prisistatėm, kad esam iš „Panoramos“ ir paėmėm interviu labai nepatogiais klausimais, apie santykius su mokiniais ir panašiai. Jis ten raudo, balo ir kaleno dantimis. Paskui pasakėm, kad viską filmavom ir kad žiūrėtų vakare televizorių ir išėjom. Yra dar ta kasetė kažkur. Aišku, mes nieko su ja nedarėm, mes jos net neperžiūrėjom, bet mums šiaip buvo prikolas, paerzint. Bet niekas neišaiškėjo – mes daugiau ten nėjom. Tai tokių nesąmonių gali daug padaryt. Šiaip realiai tu gali daryti viską, kas šauna į galvą. Sugalvojai – ir darai. Svarbu, kad tai nebūtų smurtas. Aišku, mes tada tai jau žiauriai pajuokavom, čia teigiamų emocijų nebuvo daug, bet mums tai buvo kaip koks kirtis atgal. Po tiek metų praleistų mokykloje reikėjo išsiliet (šypsosi – aut. past.). Bet šiaip gali daryti ką nori. Sugalvoji ir darai. Geriau jau pamiršt žodžius scenoje, nei dainuot pagal fonogramą.
Bet jūsų grupei tas negresia.
Kodėl? Mes irgi kartais pamirštam žodžius.
Ne, groti pagal fonogramą...
Ai, jo. Bet žodžius tai mes kartais pamirštam – visi sėkmingai (juokiasi). Bet jokios gėdos tame nėra. Taip, tai juokinga, bet gi nebūna žmonių, kurie neklystų. Visi žmonės, visi daro klaidas visuose darbuose ir tai yra normalu. Bet šiaip stengiesi atrodyti ir daryti viską taip, kad žmonės galvotų, kad čia taip turėjo būt. Suimprovizuoji ką nors, arba kolegos padeda, arba Doncė su Mamania (Artūras Matkevičius – aut. past.) išsuka. Vis tiek būna gerai. Arba nusijuoki iš savęs – gali ir neslėpti to. Kartais pažvengi ir tiek – groji toliau.
Pakalbėkim apie vertybes. Kas, tavo nuomone, žmogui yra svarbiausia?
Kiekvienas žmogus savo gyvenime išgyvena įvarius momentus. Jis būna ir piktas, liūdnas, nusivylęs, mylintis, nekenčiantis – ir kiekvienu atveju jis vadovaujasi savimi, ir tai yra natūralu. Nėra žmonių, kurie nesikeistų, nebent tie, kurie nejuda. O tie, kurie juda – jie pastoviai sutinka naujus žmones, naujas situacijas. Tai atneša jiems kažką naujo, kažką juose keičia. Tai gyvenime tos vertybės... kiekvienas turi susidaryti savo vertybes. Svarbiausia jas turėti, turėti į kažką atsiremt. Turėti nuomonę – ta nuomonė gali būti klaidinga, tu ją galėsi pakeist. Bet tam, kad galėtum diskutuot, tu turi turėti nuomonę.
Edita Norkevičiūtė
