Ne taip jau seniai viena pradinių klasių mokytoja man pasiskundė, kad 25 pradinukų klasėje vos dviejų pirmokų tėvai yra baigę universitetus. Atrodytų, ko čia stebėtis, kai dešimtadalis Lietuvos jau senokai pluša užjūriuose ir užatlantėse.
Būtent užatlantėje aš ir ieškojau atsakymų į senokai kamuojančius klausimus – kodėl žmonės palieka Lietuvą it žiurkės skęstantį laivą, kas tokio ten randama, kad amžiams pamirštamas kelias namo? Savęs vis klausinėjau: ar Amerikos visuomenė atitinka amerikietiško kino mums siūlomą vaizdą?
Netrukau įsitikinti, kad „svajonių šalyje“ gerų dalykų esama daug – apie juos parašys kas nors kitas. Mane kur kas labiau domino tai, kuo serga Amerika (šioje vietoje turiu paminėti, kad vartodamas žodį „Amerika“ turiu minty ne Pietų, ne Vidurio Ameriką ir netgi ne aštuntojo dešimtmečio muzikos grupę, o Jungtines Amerikos Valstijas) ir jos žmonės (ne tik amerikiečius), nes pirmuosius ligos simptomus pajutau vos išlipęs iš lėktuvo Johno F. Kennedy oro uoste Niujorke.
Mano akį netrukus patraukė tai, kad šioje šalyje itin daug vartojama medikamentų – vaistų nuo tukimo, sukeliančių nemigą, vaistų nuo nemigos, didinančių cholesterolio kiekį kraujyje, vaistų, mažinančių cholesterolio kiekį, bet, žinoma, skatinančių nutukimą. Ir taip be galo ydingu ratu.
Mano akį patraukė ir tai, kad sutikau dešimtis žmonių, kurie vartoja vaistų nuo įvairių, kad ir visai „nereikšmingų“ psichikos sutrikimų – tokių kaip Tonio Soprano panikos priepuoliai ar nesugebėjimo sutelkti dėmesį sindromas. Mano sutiktų žmonių, geriančių „stebuklingąsias piliules“, buvo tiek daug, kad ėmiau svarstyti, ar tik ši šalis ir specifinės jos kultūrinės aplinkybės nėra viena priežasčių, kodėl tiek daug žmonių kenčia dėl vienokių ar kitokių psichikos sutrikimų. Pradėjęs gilintis nustebau ne tik radęs mano spėliones patvirtinančių argumentų, bet įžvelgęs ir kitą svajonių šalies (nebe piliulių) šalutinį poveikį – paaugliškai iracionalų puolimą į sektų ir „alternatyvių“ tikėjimų glėbį. Bet apie viską iš pradžių.
Prietarai, šeima ir sveikas protas
Pirmoji Amerikos psichologų asociacijos (APA) 2002 metais atlikta Nacionalinė Azijos amerikiečių studija (NAAS), kurią atliekant dalyvavo per du tūkstančius įvairaus amžiaus azijiečių, rodo, kad antroji karta yra labiau linkusi į emocinius sutrikimus nei jų atvykėliai tėvai.
Tragiški įvykiai Virdžinijos politechnikos institute ir universitete, kai studentas iš Pietų Korėjos vidury baltos dienos žiauriai nužudė 32 jaunuolius ir nusižudė pats, privertė prisiminti APA tyrimą, kuriame konstatuojama, kad Azijos amerikiečiai yra kur kas mažiau linkę ieškoti pagalbos dėl savo emocinių sunkumų ir protinių sutrikimų nei baltieji.
Atliktų tyrimų duomenys atskleidė, kad nors Azijos amerikiečiai yra mažiau linkę sirgti protinėmis ligomis, tačiau kur kas rečiau nei baltieji kreipiasi pagalbos.
Tyrėjai dar tik įpusėjo analizuoti dar 2002 metais atlikto tyrimo duomenis ir bando išsiaiškinti skirtumus tarp skirtingo imigrantų statuso, gimusių įvairiose vietovėse ir nevienodo amžiaus žmonių, nes jau dabar aišku, kad ryšio čia esama. Beje, glaudaus.
Socialinis statusas, kaip ir pajamų lygis, profesija ir pagarba šeimoje, veikia sėkmės jausmą, o jis Jungtinėse Amerikos Valstijose yra garbinamas it Alachas Artimuosiuose Rytuose.
„Azijos amerikiečiams itin svarbus socialinis statusas: tie, kurie save tapatina su „žemesniu visuomenės sluoksniu“, yra labiau linkę į protinius sutrikimus“, – teigia Davidas Takeuchi, pagrindinis tyrėjas, Vašingtono universiteto sociologijos ir socialinės gerovės profesorius.
Viena NAA studijos tyrėjų pabrėžia šeimos vaidmenį – antroji karta priima vyraujančią (amerikiečių kultūrą), o tai neretai sukelia nesusipratimų ar konfliktų šeimoje tarp „senosios“ ir „naujosios“ kultūrų atstovų.
Pavyzdžiui, imigrantų tėvai tikisi, kad jų vaikai bus paklusnūs ir puikiai elgsis mokykloje – tai tam tikra kultūrinė norma, rodanti tėvų jaučiamą nuostolį, kurį jie patyrė palikę savo šalį. Tačiau, tyrimo duomenimis, vaikai dažnai kratosi šio „kompensatoriaus“ vaidmens, idant prisitaikytų prie naujosios kultūros normų. Toks vaidmenų atsisakymas sukelia susidūrimų šeimoje, o tai vėl didina protinių sutrikimų riziką.
Atlikta studija parodė, kad dėl kylančių konfliktų netgi gali įsiplieksti smurtas. NAAS duomenys rodo – daugiau kaip 30 procentų Azijos amerikiečių tėvų prasitarė apie nedidelius jėgos naudojimo atvejus prieš savo vaikus. Akivaizdu, kad šie incidentai smarkiai padidina protinių sutrikimų riziką, ypač kai kalbame apie jautriausią visuomenės dalį – vaikus.
Tiesą sakant, azijiečiai tėvai yra labiau linkę taikyti fizinio drausminimo priemones kaip būdą išreikšti savo susirūpinimą nei mokyti vaikus pareigos jausmo (o tai lyg ir įprasta lietuvių kultūrai). Tėvams nerodant deramo pavyzdžio ar elgesio alternatyvos vaikai paprasčiausiai nesupranta, kad jų veiksmai yra nederami ar peržengiantys jiems sunkiai suvokiamas ribas.
Ši tautinė specifika pasireiškia visame šeimos, kaip pagrindinės visuomenės ląstelės, gyvenime – azijiečių (taip pat ir amerikiečių) šeimose yra vengiama kalbėti apie šeimos problemas ir net nedrįstama pripažinti, kad jų iš viso kyla.
Kultūrinis stresas
Vaidmenų pokyčiai šeimoje ir ypač kultūrinis prisitaikymas taip pat gali sukelti vidinį ir tarpasmeninį smurtą. Nors mums ir be tyrimo tai galėtų būti aišku, tačiau šia studija moksliškai įrodyta, kad sutuoktinių patiriamas kultūrinis šokas sukelia nesusipratimų šeimoje. Tai susiję su objektyviomis aplinkybėmis – abu atvykėliai mokosi svetimos kalbos, ieško darbo, rūpinasi pasikeitusia buitimi ir apleidžia tradiciškai susiklosčiusius vaidmenis šeimoje. Kai kuriose kultūrose jau vien dirbanti moteris yra konfliktų ir vyro diskomforto priežastis.
Kiekvieno sutikto imigranto atsargiai klausdavau, kaip jie ištveria ištisus mėnesius, o neretai ir metų metus gyvendami be savo šeimos, namų ir draugų. Nuoširdžiai buvau nustebintas išgirdęs panašų atsakymą iš daugelio „laimės ieškotojų“. Prieš ketverius metus iš Peru į JAV atvykęs Fernandas Valero, kaip ir ne vienas mano kalbintasis, man paaiškino: „Vos patekęs į Valstijas, namus, šeimą ir draugus prisimindavau kasdien. Ne kartą buvau susikrovęs lagaminus ir pasiryžęs grįžti namo. Tačiau brangi kelionė į JAV, didelis uždarbis padėdavo įveikti šias silpnumo minutes. Vėliau tiesiog stengiausi kuo daugiau dirbti, nebegalvoti apie namus ir tiesiog užblokuoti visus prisiminimus. Net šeimos nuotraukas nustojau žiūrėti.“
Svarbu paminėti, kad nors F.Valero elgesys gana tipiškas, tačiau jis vis dėlto nereiškia, jog visiškai nutraukiami ryšiai tiek su šeima, tiek su namais, tėvyne. Taip užblokavus jausmus gyventi tampa paprasčiau, bet pasąmonė vis tiek veikiama tiek gniaužiamų jausmų, tiek tuštumos, atsivėrusios dėl sąlygiško šeimos netekimo. O bet kurioje tradicinėje kultūroje šeima iškelta į žmogaus poreikių piramidės viršūnę.
Ne vienas kalbintas amerikietis mane patikino, kad panašūs rūpesčiai slegia ir amerikiečių šeimas. Sėkmės šeimoje, kaip ir sėkmės visuomenėje, problemų eskalavimas yra ne tik pripažinimas, kad jų yra, bet ir nesugebėjimo tvarkytis su savo reikalais demonstravimas. O šis jausmas žeidžia amerikiečių savimonę.
Svajonių šalies tauta Europoje dažnai kaltinama dėl nenatūralumo ir dirbtinumo, šis stereotipas veikė ir mane. Vis dėlto aš visada maniau, kad geriau dirbtinė šypsena nei nuoširdžiai surauktas veidas (taip gerai mums visiems pažįstamas). O mano kalbinta Dorte Neudert, respektabili vokiečių dailininkė, privačios dailės galerijos savininkė, jau keletą dešimtmečių gyvenanti JAV, teigia, kad tikrasis amerikiečių nenatūralumas pasireiškia tuo, jog savo rūpesčius jie linkę laikyti ne tik už uždarų savo namų durų, bet ir giliai savo širdyje, gal net pasąmonėje. Viešumoje amerikiečiai demonstruoja aplinkai šypsenas kaip visapusės idilės atspindį. Jau „girdžiu“ Sigmundą Freudą sakant – tai sukelia vidinę žmogaus frustraciją ir stumia depresijos, psichoanalizės seansų, dievoieškos ir prozako link.
Amerikiečiai – išmoninga tauta. Vis dažniau susiduriantys su sunkumais, kaip reikšti šiltus jausmus (nes meilei reikia laiko, o jo trūksta sėkmės besivaikančioje visuomenėje), amerikiečiai sugalvojo gerą būdą – apiberti vaiką dovanomis ir žemiškomis gėrybėmis („iPodais“ ir „iPhoneais“). Čia vėl savo juodą vaidmenį atlieka besaikis vartojimas – įsisukęs į nesibaigiantį pirkimo–vartojimo ratą, žmogus patiria didžiulį emocinį stresą sumažėjus pajamoms, nes daugeliui amerikiečių vartojimas ne tik tradicinės kultūros dalis, bet ir būdas atsipalaiduoti bei reikšti jausmus. Staiga sumažėjęs kredito kortelės balansas gali priversti ne juokais sunerimti dažną amerikietį, nes periodiškai aplankančios mėnesinės sąskaitos tarsi nuolat primena, kad viskas, ką turi, lyg ir ne tavo, o kieno nors kito nuosavybė – banko, parduotuvės, antstolio.
Su nerimu stebėdamas bundančius ekonominius JAV sunkumus ir amerikiečių skolinimosi indeksus, įžūliai išdrįsiu nuspėti psichologinės amerikiečių bombos sprogimą. Ir pats norėčiau klysti.
Parareligijų gausa pliuralistinėje visuomenėje
Kai rengiausi rašyti straipsnį „Verslo klasei“, pamaniau, kad bus labai naudinga pasidomėti religijų, parareligijų ir sektų įvairove JAV. Nedidelio Masačusetso miestelio centre suskaičiavau bent penkerius maldos namus (visus skirtingų tikėjimų, žinoma). Taigi atsiverčiau nedidelio miestelio, kuriame gyvenau, telefonų knygą. Tai, ką radau, mane šokiravo – 8.000 nuolatinių gyventojų turinčiame miestelyje yra net 15 maldos namų – pradedant visiškai „neįdomia“ katalikų bažnyčia ir baigiant lietuvio ausiai kur kas egzotiškiau skambančiais metodistų, baptistų ir Jehovos liudytojų maldos namais.
Ėmiau savęs klausinėti, kodėl šioje šalyje tiek daug įvairiausių tikėjimų ir religijų. Žinoma, Valstijos yra vieta, kur atkeliauja žmonių iš viso pasaulio jau turėdami tam tikras pažiūras (religines taip pat), tačiau kodėl ši šalis yra tokia puiki terpė parareligijoms klestėti?
Dorte Neudert į mano klausimą atsakė gan paprastai – „žmonės jaučia dvasinį alkį“. Savo ramiu, europiečiams būdingu tonu Dorte tęsia: „Šis alkis atsiranda labai anksti, dar vaikystėje. Valstijose nėra skatinamas vaiko kūrybiškumas. Tik brangiose privačiose mokyklose mokoma muzikos ir kitų menų. Antai valstybinėse mokyklose mokymo programos sudarytos taip, kad būtų ugdomi vaiko intelektiniai gebėjimai ir fiziškai stiprinamas kūnas. Skatinama visapusė konkurencija mokykloje ir nuo mažumės kartojama, kad tu turi užaugti tikras lyderis, laimėtojas ir kovotojas. O kovotojai juk neverkia ir nerodo „nereikalingų“ emocijų. Baisiausia, kas gali tau nutikti, – tu tapti nevykėliu. Ta pačia sėkmės siekimo dvasia vaikai auklėjami ir šeimose.“
„Ar pastebėjai, kaip amerikiečiai žiūri į savo vaikus?“ – klausia manęs Dorte. Purtau galvą, mat, nors ir esu pastabus, prisipažįstu neatkreipęs dėmesio.
„Europiečiai savo vaikus laiko priešais savo veidą – mama, laikydama vaiką, mezga akių kontaktą, – dėsto Dorte. – Amerikoje vaikas yra atkreiptas į aplinką (pasaulį), kad viską stebėtų, tirtų ir mokytųsi. Šis, atrodytų, nekaltas veiksmas atspindi amerikietiškojo auklėjimo dvasią – auklėjimas pagrįstas aplinkos, pasaulio, kurį tau reikės užkariauti, pažinimu.“
Kitais žodžiais tariant, pats auklėjimas, taip pat ir visas amerikiečių požiūris į visuomenę ir supančią aplinką, yra visiškai pragmatiškas.
„Bet kodėl amerikiečių vaikai yra skatinami gniaužti savo emocijas?“– neatlyžtu ir klausiamai žvelgiu į Dorte. „Viskas labai paprasta. Juk sėkmės lydimoje šeimoje niekas nenori niurzgančio ir nedisciplinuoto vaiko. Vaikams čia nuolat kartojama – gerai elkis (angl. „behave“). Tėvai reikalauja paklusnumo, o jis pasiekiamas tik vaikui užsidarius savyje, užgniaužus savo emocijas. Taip tik dar padidinama ši tuštuma.“
Negaliu nesutikti, juk ir mums kartais rodyti jausmus, kalbėti apie intymiausius dalykus yra sudėtinga – reikšti meilę reikia ne tik laiko, bet ir drąsos. Būtent šios drąsos amerikiečiams ir stinga, kas, kad jos per akis, kai reikia šypsotis. Bet galbūt šios drąsos svajonių šalies tauta įgauna sulig nauju didelės IT kompanijos produkto išleidimu į rinką.
Prisipažinsiu, man pasidarė šviesiau, bet vis dėlto dar kartą klausiu: „Kuo tai susiję su religijų gausa?“ „Amerikiečiai yra labai daug dirbanti tauta, ne vieną vaiką užaugina samdomos auklės. Tokioje šeimoje nėra intymumo tarp vaiko ir jo tėvų. Šio intymumo trūkumas skatina žmogų ieškoti ko nors, kas užpildytų šią tuštumą. Vieniems tai padeda padaryti narkotikai, kitiems prozakas, psichoanalizės seansai, alkoholis, kai kuriems – Jehovos liudytojų ar scientologų susirinkimai.“
Tačiau atsakymo aš dar neturiu. Savęs ir Dortes klausiu, kokių tada alternatyvų turi toks žmogus? „Žmogus, kuris jaučia šią vidinę tuštumą ir nuolatinį nerimą, kad gali tapti nevykėliu, turi pats sau padėti.“ Kaip menininkė Dorte siūlo meno alternatyvą. Menas, anot jos, padeda pažinti ir gilintis į save, nebemeluoti sau. Dorte siūlo prisiimti atsakomybę už save, nes amerikiečiai įpratę gyventi grupėse (sporto, įvairių būrelių, religinių bendruomenių), ten atsakomybė išskaidoma, psichologai šį reiškinį vadina deindividuacija. Grupėje tampa nelabai aišku, kas už ką atsakingas. Prisiimta atsakomybė padėtų suprasti, kad kaip individas tu turi teisę būti silpnas ir nėra nieko bloga, jei ne viskas einasi kaip amerikietiško kino juostoje.
Pilnatvės kaina
Pilnatvės kaina – 400 tūkstančių JAV dolerių. Žinoma, ironizuoju, bet pažįstu bent 300 žmonių, kurie tuo tiki.
Likimas mane nubloškė į šį privatų golfo klubą, jame gavau nemažai atsakymų ir neįkainojamos patirties. Tuos pačius klausimus pateikiau ir klubo prezidentui Thomasui Bresette'ui, kurio duona – tenkinti bet kokius klubo narių norus.
Poną Bresette‘ą bandau provokuoti: „Ar klubo darbo specifika (kai tenkinami visi klubo narių norai) nesustiprina iliuzijos, kad už pinigus gali nupirkti viską?“ Mano nuostabai klubo vadovas linksi galva ir ramiai atsako: „Neabejotinai“. Ir tęsia: „Klubo nariai yra multimijonieriai, privačių oro linijų, kompiuterių gamybos, naftos bendrovių savininkai, prezidentai, akcininkai. Tai labai užsiėmę, žinomi ir, be abejo, turtingi žmonės. Jie puikiai žino skirtumą tarp „gerai, geriau ir geriausia“ . Mūsų klubo nariai nori „geriausia“ ir čia tai gauna.“
Klubo nariai moka vienkartinį beveik pusės milijono JAV dolerių mokestį. Ir dar daugiau – kasmetį dalyvio mokestį: už pietus klubo restorane, pirkinius golfo parduotuvėje ir naudojimąsi golfo laukais. „Ar tai ne per didelė kaina?“ – smalsauju.
„Visai ne. Golfo klubo nariams suteikiama kur kas daugiau nei narystė prestižiniame golfo klube. Jie gauna gerokai daugiau nei nuostabų gamtovaizdį ar puikaus maisto restorane. Jie mėgaujasi puikiu aptarnavimu. Tai dalis mano filosofijos – pasamdyti pačius geriausius darbuotojus. Aš galiu priversti savo darbuotojus puikiai išmanyti valgiaraštį, išmokyti idealiai nešti padėklą su dešimčia sklidinų taurių, bet aš negaliu išmokyti jų būti gerais ir įdomiais žmonėmis. Tai jie atsineša patys. Ir tai dalis kainos, kurią moka mūsų klientai.“
Tačiau klubo prezidentas sutinka, kad vargiai apie golfą nusimanančių žmonių narystė klube (o dažnai vienas žmogus yra kelių panašių golfo klubų narys) neretai yra būdas parodyti, kokie reikšmingi jie yra. Ko jau vertas vien marškinėlių su klubo logotipu dėvėjimas. Visur ir visada.
Apie amerikiečių akyse pastebėtą tuštumą klausiu ir p. Bresette‘o. Ją užpildyti jis siūlo sportu. Žinoma, pašnekovas sutinka, kad tai populiariausias būdas atsipalaiduoti valstijose. Amerikiečiai yra tiesiog pamišę dėl beisbolo, futbolo, krepšinio, golfo ir taip be galo. Sportas yra tas užpildas, kuris padeda atsipalaiduoti, pabėgti nuo realybės, užsimiršti. „Ir tai kur kas sveikiau nei nerti stačia galva į abejotiną tikėjimą“,– baigia klubo prezidentas.
Tačiau klubo prezidentas mieliau renkasi kitą priebėgą – savo šeimą: žmoną ir keturis vaikus. Ir tai, kad ir kaip būtų keista, retokas atvejis užsiėmusioje JAV visuomenėje.
Panašių klubų kaip Nantaketo golfo klubas egzistavimas (ir ne tik valstijose) yra dalis daugiamilijonio, net daugiamilijardžio verslo, jis krauna didžiules pajamas iš tų, kuriems mūsų žemiškame gyvenime ko nors labai trūksta. O mes juk žinome geležinę rinkos ekonomikos aksiomą – kol yra paklausa, visada bus ir pasiūla.
