Ar lengva kurti vaikams, paklausėme Nacionalinės premijos laureatės poetės Ramutės SKUČAITĖS.
Apsilankiusi šventiniame vaikams skirtame spektaklyje, pastebėjau, kad ne taip paprasta įtikti mūsų mažiesiems žiūrovams: nepraėjus nė pusvalandžiui, šie aptingsta, ima snūduriuoti arba neramiai malasi kėdėse, vis timpčiodami tėveliams už rankovės: „Nusibodo! Greičiau eikim iš čia!” Taigi tik dar kartą įsitikinau, kad vaikams kuriantys menininkai apdovanoti ypatingu talentu - reikia gerai suprasti savo mažuosius adresatus, kad prisibelstum į kiekvieno jų širdelę. Šį talentą neabejotinai turi poetė R.Skučaitė, kurią vaikai neretai pavadina ir savo svajonių močiute.
• Gerb. poete, atskleiskite paslaptį, kaip surandate raktą į vaikų širdeles?
- Kuo toliau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad eilėraščių vaikams rašymas anaiptol nėra žaidimas. Nors gal iš šalies galėtų taip pasirodyti: lengva, sklandu, lyg ir niekas nekliūva. „Nekliūva, lengva ir sklandu” pasiekiama vis dėlto nelabai lengvu darbu, nors ši sąvoka galbūt ir netinka kūrybos procesui, jeigu žiūrėsime į jį kaip į įkvėpimo rezultatą. Jūs užsiminėte apie raktą į vaiko širdį. Manau, tas raktas nulietas iš galybės dalykų, be kurių mažos širdelės neatrakinsi. Ir tik viena iš to lydinio dalių yra literatūra, o joje slypi ir poezija. Man atrodo, kad vaikui poezijos reikia: ji turtina kalbą, padeda taisyklingai kirčiuoti, leidžia pajusti metaforos grožį ir apskritai praplečia mąstymo ir sielos akiratį. Ką jau kalbėti apie tai, kad mūsų tautosaka turi be galo turtingus žodinės ir dainuojamosios kūrybos vaikams lobius. O tai irgi yra jūsų minėto rakto lydinio dalis.
- Tikriausiai jūs labai mylite vaikus. Juk vaikų publika yra labiausiai pretenzinga. Tarkime, jeigu vaikui kas nors nepatiks, jis ims spyriotis, neklausys ir net užsinorės išeiti...
- Taip, ta publika, kaip jūs sakote, retai kada vaidina, su ja galima bendrauti tik visai nuoširdžiai. Susitikusi su vaikais, kartais paprašau, kad pasakytų, kada eilėraščių skaitymas jiems nusibos. Tikėsit ar ne, yra pasakę: “Nusibodo”. Padėkojau. Juk reikia dėkoti už teisybę.
- O kokių malonių atsiliepimų išgirstate iš savo mažųjų skaitytojų? Galbūt jie net rašo jums laiškus tarsi kokiam Kalėdų Seneliui?
- Vaikų atsiliepimai išties gražūs. Ypač kai jie kalba arba rašo savarankiškai - niekieno neraginami ir nepadedami. Tada tie jų ne visada sklandūs sakinukai tokie tikri ir nepakartojami, kad supranti, jog ne tu vaikams kažką neši, o jie tau. Net įsivaizduoti sunku, kokie netikėti gali būti jų vertinimai.
- Man teko girdėti, kad tarp mažųjų esate pelniusi ir labai garbingą svajonių močiutės titulą...
- Svajonių močiutė? Oi, ne! To ir būti negali. Kiekvienas juk turi savo močiutę, tą vienintelę, ar geriausiu atveju dvi. Tik jos tegali vadintis močiutėmis ar senelėmis, kaip jų šeimose yra priimta. Ir mylėti iš tiesų tegalima tik savo močiutę - tą, duotąją, vien tau dovanotąją, todėl ir pačią geriausią.
- Galbūt kartais pasijuntate atliekanti ir pedagoginį darbą?
- Nežinau, ką ir pasakyti. Iš tikrųjų aš labai gerbiu mokytojus, nes mano abu tėvai buvo mokytojai. Ir dabar, kai nueinu į mokyklą, man pasidaro šiek tiek baisu. (Juokiasi.) Taip tikriausiai yra dėl tos didelės pagarbos šios profesijos atstovams. Ir aš visada lenkiu galvą prieš mokytoją - tiek prieš seną, tiek prieš jauną. Su didžiausia pagarba prisimenu savo mokytojus, kuriuos per savo gyvenimą man teko pažinti. Savo pirmąją fortepijono mokytoją, kuri gyvena Vilniuje pas sūnų, labai myliu ir gerbiu, kai galiu, aplankau. Įdomiausia, kad ir ji mane neretai aplanko. Man pačiai teko mokytojauti, nepatikėsite kur - ogi Sibire. Ir nepatikėsite, ką man teko mokiniams dėstyti - ogi piešimą ir braižybą.
- Kaip susiklostė jūsų kūrybinis kelias, kad pradėjote kurti vaikams? Kodėl jiems, o ne suaugusiesiems?
- Nežinau kaip. Tikrai nežinau, tik labiau netikiu negu tikiu, kad kūrybą vaikams skatina savi vaikai ar anūkai, kad ir kaip juos myli. Jeigu rašai jiems, t.y. saviems, tai tas rašymas ir turėtų likti šeimos archyve, bet tikriausiai yra manančiųjų ir kitaip.
- Jūsų dukra - talentinga dailininkė, kuri apipavidalina jūsų knygeles. Tad toks mamos ir dukters tandemas leidžia spėti, kad jūsų santykiai labai gražūs?
- Į šį klausimą leiskite atsakyti trumpai: Jūratės darbo rezultatas man labai patinka, ypač tada, kai iliustracija tarsi ištraukia iš eilėraščio negirdimą jo klodą ir tas negirdimasis tampa matomas. Visa tai man primena vaikystėje rinktas spalvotas stiklo šukeles, kaip žiūri pro jas ir staiga pamatai pasaulį lyg tą patį, bet ne tokį, kokį suvokei ligi tol.
- Tikriausiai abi savo dukras auklėjote literatūra?
- Labai jas myliu. Man nereikėjo joms skaityti, jos pačios skaitė. Abi baigė Vilniaus dailės akademiją. Viena yra dailininkė, o kita - dailėtyrininkė. Pastaroji, t.y. jaunėlė, taip pat užsiima literatūrine kūryba.
- Tapote prestižinės Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate už žodžio skaidrumą... Galbūt klausimas nuskambės banaliai ir nuobodžiai, bet ar šis garbingas įvertinimas jums yra reikšmingas?
- Reikšmingas, žinoma, mane labai maloniai nustebino ir pradžiugino apdovanojimo formuluotė. Priėmiau ją su tokiu džiaugsmu, lyg ant delno būtų nukritęs gėlės žiedlapis.
Deimantė ZAILSKAITĖ