Jeigu Lietuvoje bevažiuodami kelyje, pamatysite stovintį žmogų su kombinezonu, šalmu ir didele kuprine, sustokite, galbūt tai bus ta diena kai sutiksite laimingą žmogų - parasparnininką. Apie šį ekstremalų sportą pokalbis su parasparnių mokyklos savininku, instruktoriumi, pilotu - Jevgenijum Blochu.
Parasparnis – tai sklandytuvas, kuris telpa kuprinėje, o šios sporto šakos entuziastai skersai išilgai perskraidę Lietuvą po ilgųjų skrydžių kartu su savo orlaiviu neretai namo grįžta tiesiog autostopu.
Apie šį jau nevienerius metus Lietuvoje gyvuojantį sportą parasparnių entuziastai Egidijus Šatas ir Rasa Morkūnaitė Ekstremalas.lt portalui kalbėjo su parasparnių mokyklos savininku, instruktoriumi, pilotu - Jevgenijum Blochu.
Iš kur tas noras skraidyti?
Čia veikiau svajonė skraidyti. Viskas prasideda nuo sapnų, kuriuose skraidai. Taip bent jau man buvo, sapnavau, tada atsirado noras skraidyti. Ir aš tą svajonę įgyvendinau, įgyvendinu ją ir šiandien.
Nuo kada skraidote? Nuo ko viskas prasidėjo?
Kaip ir minėjau prasidėjo nuo svajonės, nuo sapnų. Vėliau turėjau didelį norą iššokti su parašiutu, tačiau visai atsitiktinai sužinojau apie parasparnį, susidomėjau ir pirmas mano skrydis buvo parasparniu. Gavau kelių metrų šlaitą ir pirmą skrydį, kuris truko kokias 20 sekundžių. Tačiau to visiškai pakako, kad įsitraukčiau į šią veiklą. Aišku, vėliau teko ir su parašiutu iššokti, bet jau buvo per vėlu - buvau pergiliai „įklimpęs" į sklandymą.
Nuo 1996 metų mane išmokė skraidyti Ukrainoje, o nuo 2000 metų skraidau ir Lietuvoje.
Kodėl parasparnis?
Jis buvo pasirinktas visai atsitiktinai, tačiau patinka dėl to, kad galima pajausti tikrą skrydį, jausmas labai tikras, tai ne pojūtis sėdint lėktuve, visi išgyvenimai daug labiau jaudinantys.
Ar tai – ekstremalu?
Taip, tai ekstremalus sportas, tačiau norint – visko galima išmokti, saugiai bei be traumų sklandyti parasparnį galima ir tai įrodo sėkmingai tą Lietuvoje darantys pilotai.
Kaip manote, ar tai romantiška profesija?
O taip! Tikrai susilaukiu tokių vertinimų ir be abejo skrydis visuomet spinduliuoja romantiką, nesvarbu kiek metų ar kaip dažnai tai darai. Kartais, kai manęs paklausia, kuo užsiimu juokais atsakau, jog esu narkotikų prekeivis, tie kas „užsikabina" išsėdėti nepaskridę nebegali.
Ar galima jus vadinti ilgiausią patirtį turinčiu parasparnių pilotu, instruktoriumi?
Galima teigti nebent tai, kad maždaug du trečdaliai šiuo metu aktyviai skraidančių pilotų mokslus baigė būtent pas mane, vieni tapo draugais, kiti padėjo verslo steigimo pradžioje. Su visais iki šiol nuolat susitinkame ir bendraujame varžybose bei renginiuose.
Kaip kilo idėja įkurti parasparnių mokyklą būtent Lietuvoje?
Atvykus gyventi į Lietuvą, čia turėjau labai žemišką, vadybininko darbą, šio darbo dėl traumos patirtos skraidant netekau ir pradėjus svarstyti, ką toliau nuveikus, pagalvojau, kad daugiau nieko kito nemoku tik skraidyti, Lietuvoje tokios mokyklos nebuvo, sparnų brolių padedamas pamažėle ją ir įkūriau. Taip jau gyvenime atsitinka, jog pats sportas pastumia tapti instruktoriumi bei populiarinti šią sporto šaką.
Ar dar turite vietų Lietuvoje, kur nebūtumėt skridęs?
Lietuva tokia maža, kad pakilus Valkininkuose gali ją visą perskristi per dieną, tad ir vietų matytų yra tikrai daug. Labiau traukia tolimi kraštai, tokie kaip Indija, Nepalas bei Pietų Amerika, ten turėtų būti įspūdinga.
Kurioje šalyje skrendant „užgniaužia kvapą“?
Labai gražu Tenerifėje, Ukrainoje, labiausiai paliko įspūdį Kaukazo kalnai.
Ar skraidote žiemą?
Taip, Lietuvoje ir žiemą galima skraidyti, beje, tai yra pats tinkamiausias metas pradėti mokytis skraidyti, nes oras ramus, tam tinkamas, mažiau skraidančių pilotų, taigi nedidelė eilė prie išvilktuvų, žemę dengia sniegas, tad nusileidimai tampa dar švelnesni. Taigi, net ir žiemą skraidyti tikrai galima!
