Norėjau sudėlioti kalėdinį įrašą apie ekstrasensus ir stebukladares kates – mat CŽV sandėliukų paieškos Lietuvoje visiškai pabodo – bet broliškoji žiniasklaida pažėrė kitų dingsčių.
Ūkio ministro Dainiaus Kreivio privati erdvė buvo pralaužta kaip koks Da Vinci kodas. Man įdomu, kas nutiks „Opus Dei“ priklausantiems bildukams (tuk-tukams)? Ar jie prisipažins, už kokią kainą vietoje kryželio pakaklėje pasikabino slaptą kamerą? Ar gaus išrišimą? Beje, šnipinėjimo detalių nežinau – gal ir ne saviškiai D. Kreivį nufilmavo. Tačiau kaip svetimieji galėjo prasiskverbti į uždarą maldos grupę?
Su pasimėgavimu žiūrėjau Tėvynes Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seimūnų komentarus. Ypač tą, kur sakoma: tirsime, svarstysime... Pagalvojau – prieš prasižiodamas, tu bent panaršyk Vikipediją, juk nevaikštai be mobilaus telefono. Bet galiausiai konservatoriai sureagavo ideologiškai teisingai – girdi, didžiuojamės, kad ministras toks pamaldus. Konservatoriai dalį savo pareiškimo nurašė nuo "Opus Dei" informacjos biuro teksto.
Šiame įraše noriu pacituoti kelis sakinius iš knygos apie „Opus Dei“. Prieš tai reikia pasakyti, kad popiežiaus Jono Pauliaus II kanonizuotas šios organizacijos steigėjas Šv. Chosemarija (Josemaría Escrivá de Balaguer) nėra mano favoritas – jo portreto ant darbastalio nelaikau. O ir aš pats su katalikybe susijęs maždaug tiek, kiek Peteris Bloodas, airis, medicinos bakalauras ir piratas. Jis prisimindavo esąs katalikas tiktai tada, kada jam to prireikdavo. Tačiau pastarieji mūsų žiniasklaidos pasvarstymai apie „Opus Dei“ net ir man, parmazonui, kelia norą įsiterpti.
Šiek tiek nukrypsiu nuo „Opus Dei“.
Prisiminiau palaimintąjį Karolį von Habsburgą, kuris, deja, „Opus Dei“ nepriklausė, kadangi organizacijos dar nebuvo.
Karl Franz Joseph Ludwig Hubert Georg Otto Marie von Habsburg-Lothringen
Karolis I, paskutinysis Austrijos-Vengrijos imperatorius, paskelbtas palaimintuoju 2004-aisiais. Rimtas argumentas tiems Lietuvos monarchistams, kurie blaškosi tarp Habsburgų ir Urachų.
Vatikanas įvertino jo nuopelnus siekiant taikos. Karolis I vedė separatines taikos derybas su Prancūzija, pasisakė prieš sąjungininkų vokiečių vykdomą povandeninį karą. Imperatorienė Zita, jo sutuoktinė, liudijo, kad Karolis I nesutiko praleisti per Austrijos-Vengrijos teritoriją rusų revoliucionierių, tarp jų ir Lenino, todėl „plombuotas vagonas“ su ta publika pasiekė Rusiją per Vokietiją. Karolis I tokią diversiją priešininkų atžvilgiu laikė negarbinga.
„Savo kūnu ir siela esu karininkas, tačiau neįsivaizduoju, kaip kas nors, matantis savo artimuosius vykstant į karą, galėtų jį mėgti“,– sakė imperatorius.
Jo valdymą kai kurie istorikai laiko katastrofišku, jį patį – nebrendila, nevykėliu.
Man įdomu, ar Karolio I veikla gelbstint imperiją nuo griūties, siekiant taikos būtų buvusi sėkmingesnė, jeigu jis būtų galėjęs pasiremti veikliais, profesionaliais, intelektualiais technokratais, kokius bando suburti „Opus Dei“?
Karas katalikui turėtų kelti nemenkų moralinių kolizijų. Pirmasis pasaulinis karas: katalikiška Italijos monarchija, kur savo būstinę turi popiežius, kariauja su katalikiška Habsburgų imperija, kurios valdovai laiko save nuolankiausiais popiežiaus ramsčiais. Prieš mūšius karo kapelionai abiejose pusėse dalija Šv. Komuniją.
Masonai neturi Vatikano ir popiežiaus, apeigose jie deklaruoja lojalumą savo tėvynėms – gieda tautinius himnus, kelia tostus už savų valstybių vadovus. Ir kai reikia šaudyti vieniems į kitus, daro tai, apimti broliško gailesčio. O ką daryti katalikams ir jų popiežiui? Tiktai melstis už taiką? Nejaugi negalimas „katalikų sąmokslas“ vardan taikos?
Karolis I turi ir kitų nuopelnų. Vatikanas pripažino du imperatoriaus padarytus išgydymo stebuklus. 1960 m. pasimeldusi už Karolio paskelbimą palaimintuoju, iš lovos pakilo iki tol negalėjusi vaikščioti brazilų vienuolė. Besimelsdama jam pasveiko ir moteris iš Floridos – net ne katalikė, o sekmininkė. Tai kelias į šventumą – Karolis I bus kada nors kanonizuotas.
Pasimelskite ir jūs – gal padės.
Grįžkime prie „Opus Dei“.
Šv. Chosemarija
Žadėtoji citata.
Šaltinis: Robert Hutchison. „Teateinie jų karalystė. Slaptasis „Opus Dei“ pasaulis“.
Viršelis perspėja: Katalikų bažnyčia nenori, kad jūs skaitytumėte šią knygą.
166 psl. parašyta:
„... „Opus Dei“ etika greitai atnešė realių dividendų Ispanijos žmonėms. Per penkiolika metų nuo 1960 iki 1975 – šis laikotarpis vadinamas „plėtros metais“ – už Ispaniją augo greičiau tik Japonija... 1957-aisiais tiktai vienas iš šimto ispanų turėjo automobilį, septintojo dešimtmečio pabaigoje automobilį turėjo kas dešimtas ispanas... Todėl galima sakyti, kad daugiausiai dėl „Opus Dei“ pastangų Ispanija aštuntojo dešimtmečio pradžioje tapo moderniosios Europos dalimi.“
Čia pateikiau ištraukas iš ilgokos pastraipos, kur aiškinama, kad Ispanijos ūkis tapo devintuoju pagal apimtį pasaulyje dar ir todėl, kad šalį tą kryptimi vedė politikų ir technokratų grupė iš „Opus Dei“.
Citavau be paskutinio sakinio. Jis yra toks: „Kartu su turtu atėjo korupcija“.
Linksmų Šv. Kalėdų!
***
