Donoryste domėjosi savarankiškai
„Esu užsiregistravęs ne vien kaulų čiulpų donorų registre. Maždaug prieš 10 metų įgijau organų donoro kortelę. Jau seniai domėjausi donoryste, skaičiau apie tai spaudoje, internete. Organų donorystė galima tik tuo atveju, kai žmogaus smegenys yra mirusios, o kaulų čiulpus donuoti galima ne vieną kartą ir donoras nieko nepraranda, tik truputėlį savo laiko – tai mane ir sužavėjo. Donuojant kaulų čiulpus gyvybę galima išgelbėti nepakenkiant sau“, – tvirtina pašnekovas. Vaikystėje vyras persirgo hepatitu A, todėl iš pradžių Robertas turėjo abejonių, ar gali tapti potencialiu donoru. Išsiaiškinęs, jog tai nėra kliūtis, vyras nedelsė.
„Išsklaidęs abejones dėl savo tinkamumo būti kaulų čiulpų donoru, sužinojau kur arčiausiai Marijampolės galima užsiregistruoti. Sulaukęs laisvesnės dienos nuvykau į Kauną. Eilėje stovėti neteko, priėmė žaibiškai, jaučiausi taip lyg manęs ten tik ir laukė. Maloni medicinos sesuo paėmė kraujo mėginiui, užpildžiau anketą ir viskas – užtrukau gal 10 minučių. Jei būčiau kaunietis, tokią procedūrą spėčiau atlikti pietų pertraukos metu, nereikėtų nei laisvadienio“, – prisimena vairuotoju–ekspeditoriumi dirbantis Robertas.
Lyg laimėjus loterijoje
Po kelerių metų, vyrui paskambino gydytoja iš VUL Santariškių klinikų ir pranešė, kad yra pacientė, kuriai tinka jo kaulų čiulpai: „Tuo metu buvau darbe, o sulaukęs šios žinios tikrai apsidžiaugiau – jaučiausi lyg laimėjęs loterijoje. Žinojau, yra tik nedidelė, apie 1 proc. tikimybė, jog mano kamieninės ląstelės kažkam tiks, tad man labai pasisekė“, – pasakoja Robertas.
Pirmojo vizito į VUL Santariškių klinikas metu nuodugniai buvo ištirta jo sveikata ir paskirta kaulų čiulpų donavimo data. Vis tik, netikėtai pablogėjus sergančiosios sveikatai, planuotą procedūrą teko atidėti mėnesiui.
„Kadangi donavau iš kraujo, aferezės būdu, prieš procedūrą penkias dienas po pilvo oda pats leidausi specialų preparatą, didinantį kamieninių ląstelių koncentraciją kraujyje, o šeštos dienos rytą susileidęs paskutinę preparato dozę, išvykau į sostinę. Visą tą savaitę man buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, nuo pat pirmos dienos apmokamas 100 proc. Realiai buvau visiškai darbingas, tik paskutinę dieną šiek tiek skaudėjo galvą, maudė kaulus. Santariškių klinikose buvo paimtas kraujo mėginys, siekiant nustatyti, ar kraujotakoje yra pakankamas kamieninių ląstelių kiekis. Jų buvo užtektinai, tad netrukus buvo pradėtas surinkimas. Iš vienos rankos venos buvo imamas kraujas su ląstelėmis, o per kitos rankos veną – grąžinamas. Visa procedūra užtruko ne daugiau kaip penkias valandas“, – prisimena vyras.
Iki kaulų čiulpų donavimo marijampolietis neturėjo jokių baimių, kadangi domėjosi kaulų čiulpų donoryste ir žinojo procedūros eigą, kuri, anot jo, neatrodė nei bauginanti, nei skausminga. Padovanoti kraujo vėžiu sergančiajam galimybę gyventi ketinantį vyrą palaikė ir artimiausi žmonės, kiti – maloniai nustebo jo kilniu poelgiu. Vis dėlto buvo susilaukta ir kitokių pastebėjimų.
„Vis dėlto susilaukiau ir kitokių pastebėjimų. Besiruošdamas aferezei teko išgirsti iš aplinkinių keistų klausimų, kaip: „kas tau iš to?“, „ką už tai gausi?“ ir panašiai. Tokia reakcija man išties buvo netikėta“, – stebisi Robertas.
Savo indėlio nesureikšmina
„Žinoma, jausmas buvo geras, tačiau džiūgauti neleido žinojimas, jog pacientei tai dar nereiškia laimingos pabaigos, jos laukė ilgas ir varginantis gydymas. Mano indėlis buvo tik maža kruopelė, lyginant su tuo, kiek dar liga iš medicinos personalo pareikalaus kantrybės ir pasiaukojimo, o iš pacientės – jėgų“, – sako vyras.
Šiandien, po kaulų čiulpų transplantacijos, kai sergančiai merginai Robertas padovanojo savo kaulų čiulpus, praėjus trejiems metai, jis jaučiasi nuostabiai, žinodamas, jog mergina yra gyva, ir, svarbiausia, sveika. Visgi, savo indėlio vyras nesureikšmina. Jo manymu stebuklą įvykdė profesionalūs gydytojai.
„Geras jausmas yra padovanoti dalelę savęs. Šiek tiek kvieti ir tą žmogų pamatyti, tačiau nenoriu būti suprastas klaidinga, lyg dabar privalau sulaukti dėkingumo ar kažkokio atlygio. Man svarbiausia žinoti, kad tai merginai šiuo metu viskas yra gerai ir aš šiek tiek prie to prisidėjau,“ – prisipažįsta donoras.
Lietuviai tiki mitais ir stokoja ryžto
Pats patyręs savo kailiu, kokia yra gyvybes gelbstinčios kaulų čiulpų donorystės procedūra, Robertas džiaugiasi, jog dabar norintieji užsiregistruoti, tą gali padaryti ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir regionuose, kad ir Marijampolėje. Paklaustas, kodėl, jo manymu, tiek mažai lietuvių registruojasi į kaulų čiulpų registrą, Robertas įžvelgia keletą niuansų.
„Pirmiausia, žmonės yra prisiklausę iškreiptos informacijos ir turi nepagrįstų baimių. Beto pastebėjau, jog daugelio nuomonė apie donorystę yra kategoriška – jie yra prieš, tačiau jei pagalbos prireiktų patiems, su malonumu ją priimtų. Man tai sunkiai suvokiama. Galbūt esame neitin ryžtinga tauta – dalis lyg ir palaiko donorystės idėją, tačiau veiksmų nesiima. Tiems, kurie domisi – informacijos pilnas internetas. Donorystė – kiekvieno žmogaus apsisprendimas, priimamas laisva valia, tačiau labai norėtųsi, jog žmonių požiūris būtų kitoks, juk tai gali išgelbėti žmogaus gyvybę“, – mąsto pašnekovas.
Tampa vienintele galimybe išgyventi
Kraujo vėžiu sergančių pacientų bendrija „Kraujas“ jau dešimt metų įgyvendina socialinę iniciatyvą „Būk geras“, kuria siekiama išplėsti šalies negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą, atkreipti visuomenės dėmesį į kaulų čiulpų donorystę ir griauti su ja susijusius mitus.
„Vaikams ir suaugusiems, susirgusiems kraujo vėžiu, ne visada padeda gydymas vien vaistais (chemoterapija, imunoterapija). Daliai jų gali padėti tik donoro kaulų čiulpų transplantacija, kurios metu sergančio paciento kraujodaros ląstelės pakeičiamos sveikomis donoro ląstelėmis. Visų pirma, donoro ieškoma tarp šeimos narių – tiriami broliai ir seserys, tačiau tokia nedidelė, tik apie 20 proc. Kitiems sergantiesiems būtina rasti tinkamą donorą Lietuvos ar Pasauliniame negiminingų kaulų čiulpų donorų registre. Deja, kartais net iš 26 milijonų savanorių kaulų čiulpų donorų nerandama tinkamo, todėl visi esame labai svarbūs. Galbūt Jūs esate tas vienintelis, kurio taip laukia mirtina liga sergantis žmogus – jį tikrai galima išgelbėti“, – kalbėjo bendrijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė.
Anot bendrijos „Kraujas“, Lietuvos kaulų čiulpų donorų registre yra 10 380 potencialių donorų, tačiau ir mažos šalys gali turėti didelius registrus, pavyzdžiui, apie 10 mln. gyventojų turinčios Portugalijos registre yra 372 tūkst. donorų, beveik 800 tūkst. donorų registruota Izraelio (8 mln. gyventojų) registre.
Didžiausi pasaulio negiminingų donorų registrai yra Vokietijoje (6,2 mln. donorų) ir JAV (beveik 8 mln. donorų). Vokietijos donorai donuodami savo ląsteles išgelbsti daugiausiai negiminingų pacientų visame pasaulyje – apie 6,5 tūkst. kasmet. Iš visų užsiregistravusių į negiminingų donorų registrą, prireikia tik 1 iš 500. Kasmet pasaulyje ieškoma donoro apie 30 000 pacientų, Lietuvoje – apie šimtui. Net ir tarp milijonų savanorių, įtrauktų į Pasaulinį negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą, ne visuomet randamas tapatus kaulų čiulpų donoras, kadangi žmogaus leukocitiniai antigenai, pagal kuriuos ir nustatomas donoro ir paciento tapatumas, labai individualūs. Pasitaiko tik tam tikrose etninėse grupėse vyraujančių žmogaus leukocitinių antigenų, todėl svarbu didinti nacionalinį šalies registrą.
Negiminingais kaulų čiulpų donorais gali būti visi sveiki, geranoriški ir atsakingi asmenys. Kadangi užsiregistravusio donoro gali prireikti tik po kelių ar keliolikos metų, į registrą įtraukiami asmenys nuo 18 iki 35 metų. Kaulų čiulpų donorais negali būti žmonės, sergantys lėtinėmis arba užkrečiamomis ligomis.
