Visa tai teko išgyventi 25-erių vilnietei Karolinai Dačkutei, prieš mėnesį įkūrusiai interneto svetainę „Ir nutiko tai“. „Visos istorijos turi pradžią. Mano istorija prasidėjo prieš dvejus metus, kai mano sužadėtiniui Aisčiui diagnozavo inkstų nepakankamumą. Tiek mums abiem, tiek mūsų artimiesiems ši žinia buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus“, – savo istoriją pradeda Karolina.
Sužinojusi apie Aisčio ligą, ji internete ieškojo informacijos, kaip galėtų jam padėti. Išgyvendama prieštaringus jausmus, pradėjo ieškoti informacijos ir apie tai, kaip jaučiasi, kokius jausmus išgyvena pacientų artimieji.
Merginą sukrėtė dar viena žinia – pernai rudenį mirė kolega, kuris kepenų transplantacijos nesulaukė. Šios patirtys Karolinai buvo labai skaudžios – sako, kad psichologiškai jautėsi labai blogai, pusę metų su niekuo apie tai negalėjo kalbėti, tapo labai uždara. „Išgyvenau daug labai keistų etapų, pavyzdžiui, buvo gėda, kad ir man sunku dėl to, kas nutiko draugui. Per tą laiką labai daug dalykų pasikeitė ir jo, ir jo šeimos gyvenime, ir mūsų santykiuose“, – savo išgyvenimais dalijasi Karolina.
Pažintis su būsimaisiais herojais
Karolina sako, kad jai labai padėjo atsitiktinė pažintis su Austėja Šepute, kurios tėtis mirė nesulaukęs širdies transplantacijos. Austėjos papasakota istorija Karolinai labai padėjo – ji pirmą kartą išgirdo autentišką išpažintį, kaip jaučiasi sergančiojo artimieji. „Tada supratau, ko man visą laiką trūko. Trūko ne pasakojimų apie tai, kaip vyko transplantacija, kaip gyvenama po operacijos, o artimųjų istorijų. Supratau, kad mano draugas – ne vienintelis, kuris tai patiria, kad yra daug žmonių, kuriems, kaip ir man, tenka išgyventi nerimą dėl artimojo ligos“, – pasakoja mergina.
Praėjusios vasaros viduryje Karolina susipažino su Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ nariais. Pažintis su likimo draugais ir jų artimaisiais paskatino imtis projekto, kuris padėtų atsidūrusiems panašioje situacijoje.
„Man ypač svarbus psichologinis aspektas: kaip žmogus priėmė informaciją apie artimojo ligą, kas padėjo išgyventi sukrėtimą, kaip jaučiasi dabar, kaip pasikeitė santykiai su artimuoju, – vasarą pristatydama savo sumanymą kalbėjo Karolina. – Žinau, kad ši tema jautri, bet nuoširdžiai manau, kad sunkias emocijas išgyvenančiam žmogui labai padėtų žinoti, kaip kiti išgyveno netikėtą žinią, kas tokioje situacijoje yra sunkiausia, kas padeda ištverti ir pan.“
Prisijungti prie „Gyvasties“ Karolinai buvo labai naudinga. Čia susipažino su žmonėmis, kurie dar laukia organo transplantacijos, ir su tais, kurie jau išgyvenę operaciją. Labiausiai jai pačiai padėjo galimybė pabendrauti su sergančiųjų artimaisiais, pasidalyti savo išgyvenimais. Juk niekas kitas tavęs geriau nesupras nei tas, kuris pats tą kelią praėjo. Naujieji pažįstami, „Gyvasties“ nariai, vėliau taps Karolinos pasakojamų istorijų herojais.
„Ir nutiko tai“
Praėjus pusmečiui nuo idėjos pristatymo žodis tapo kūnu – kovo 14-ąją Inkstų dienos proga vykusioje konferencijoje Karolina pristatė savo sukurtą interneto svetainę „Ir nutiko tai“, kurioje skelbiamos sergančiųjų ir jų artimųjų istorijos. Prieš mėnesį pradėjusi veikti svetainė jau turi didelį skaitytojų ir sekėjų feisbuke būrį. Iniciatorė džiaugiasi sulaukianti skaitytojų laiškų – vieni dalijasi savo istorijomis, kiti rašo, kad perskaityti straipsniai padėjo apsispręsti dėl donorystės. Vadinasi, jos darbas yra prasmingas.
Paklausta, kuri istorija jai pačiai labiausiai įsiminė, Karolina sako, kad labai sunku išskirti vieną: „Kiekviename pokalbyje yra tokių detalių, kurias sunkiomis minutėmis atsimenu. Mokausi iš kiekvieno pašnekovo jo tikėjimo, meilės gyvenimui, tai įkvepia nepasiduoti ir turėti viltį, kad viskas išsispręs.“
Karolina labai dėkinga prie projekto savanoriškai prisidėjusiai profesionalų komandai. Mergina labai vertina jų pagalbą, paaukotą laiką ir tikėjimą idėja. Mergina priduria, kad kurti projektą jai labiausiai padeda asmeninė patirtis – jos sužadėtinis Aistis nuo gruodžio didelę laiko dalį leidžia ligoninėse.
Padėka donorų artimiesiems
Gavusieji inkstą, širdį, plaučius ar kitą organą nežino, kas yra jų donoras, negali tiesiogiai padėkoti jų artimiesiems. Recipientus, gyvenančius po organų persodinimo, visą gyvenimą lydi begalinis dėkingumas donoro šeimai už suteiktą galimybę gyventi, mylėti ir džiaugtis kiekviena akimirka.
Karolina savo įkurtoje svetainėje specialią vietą skyrė padėkos žodžiams. „Organų donorystės tema mus sieja tarsi nematomas siūlas. Daugelis iš mūsų norėtų padėkoti donorams, jų artimiesiems, kurie ištarė lemiamus žodžius gydytojams, klinikų personalui, Transplantacijos biurui, asociacijai „Gyvastis“. O gal ir savo artimajam, kuris visada šalia, bet kuriam kartais nedrąsu pasakyti „ačiū, kad esi“. Kita vertus, gal net ir sau reikėtų padėkoti, kad visa tai išgyvenai?“ – rašoma svetainėje „Ir nutiko tai“.
„AČIŪ gyvenimui, kad galiu jame būti. Kad patiriu jame viską, kas man skirta. AČIŪ likimui, kad galiu GYVENTI!“ – rašo dėkinga Danguolė.
„Šiandien švenčiu 8-uosius savo antrojo gimtadienio metukus. Kai po visiško beviltiškumo ir 3 metų hemodializės išvargusiai sielai atsirado viltis, negalėjau patikėti savo laime. Didžiulis genetinis atitikimas! Užplūdo ir džiaugsmas, ir begalinis liūdesys – kažkam praradimas, slystanti žemė iš po kojų. Visada suprasiu donoro artimųjų netekties skausmą, apsisprendimą sunkiausią pasaulyje minutę. DĖKOJU JUMS!“ – rašo Elona.
Karolina kviečia svetainei „Ir nutiko tai“ siūlyti savo temas ir dalytis istorijomis. „Jei yra dalykų, apie kuriuos norėtumėte, kad kalbėtume ar rašytume, praneškite. Nors dabar visos istorijos yra apie inkstų transplantaciją, tikiuosi, kad atsiras žmonių, kurie pasidalins, ką išgyveno laukdami kepenų, ragenos ir kitų organų“, – tikisi Karolina ir laukia laiškų el. paštu [email protected].
Straipsnio autorė: Aušra Degutytė
Taip, slaugos paslaugos turi būti užtikrintos.
Priklauso nuo galimybių.
Neturiu nuomonės.
