Kasmet Gruzijoje, Tbilisyje, vyksta tarptautinis dokumentinių filmų festivalis „Cinedoc“. Iš noro pamatyti, kaip atrodo pagrindinis šalies kino teatras, nusipirkau bilietą į filmo „Groznyj blues“ (Grozno bliuzas) seansą. Nesigilinau nei į filmo turinį, juo labiau, į jo pavadinimą. Prieš seansą kino teatre kartu su draugėmis sutikome festivalį aplankiusį lietuvių režisierių, kuris, sužinojęs, į kokį filmą einame, nustebęs papasakojo, kad dokumentika „Groznyj blues“ yra pašalinta iš festivalio programos, filmą uždrausta rodyti dėl herojų gyvybėms kilusios grėsmės. Mes tik atsakėme, kad prieš kelias minutes mums pardavė bilietus ir pamojusios ranka išsigandusiam režisieriui buvome nuvestos į paskutinį teatro aukštą. Toks buvo pirmas, kiek egzotiškas, o gal tiksliau, kaukazietiškai įprastas mano susitikimas su Groznu – Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos sostine. Bet filmas nebuvo kelionių dokumentika po Grozną ir jo lankytinas vietas – o apie antrojo Čečėnijos karo metu iš namų Grozne dingusius žmones ir metai iš metų jų ieškančias motinas.
Antrasis Čečėnijos karas, nors ir pasibaigęs 2003 m., man tęsėsi su rusų žurnalistės Anos Politkovskajos tekstais. 2006 metų spalio 7 dieną, šūviais į galvą ir krūtinę žurnalistė nužudyta savo namų laiptinėje Maskvoje. Šiandien, praėjus 13 metų po nusikaltimo, nėra išaiškintas moters nužudymą užsakęs asmuo. Apie tai, kokia buvo Ana Politkovskaja, kalbamės su jos kolegomis, laikraščio „Novaja gazeta“ redaktoriaus pavaduotoju Vitalijumi Jaroševskiu, korespondente Nadežda Prusenkova ir žmogaus teises ginančios organizacijos „Memorial“ įkūrėja Svetlana Ganuškina.
Kokia buvo Ana Politkovskaja kaip žmogus, kokią ją pamenate?
V. Jaroševskis: Ji buvo intravertė. Redakcijoje vykdė vienišos vilkės gyvenimo būdą. Buvo sąmoningai vieniša, nes nenorėjo į savo pasaulį leistis žmonių, su kuriais dirbo. Ji pakluso ir klausė tik vyriausiojo redaktoriaus. Niekas kitas daugiau jai patarti negalėjo. Iš kitos pusės, ji buvo kaip ir ne visai žurnalistė. Lyg Motina Teresė. Mes rašomės kažkokias pastabas, straipsnius, o ji sėdi redakcijoje, ir pas ją eina žmonės. Reikia suprasti, kokie tai buvo žmonės: motinos, kurios prarado vaikus – Čečėnijoje ar Dubrovkoje „Nord-Ost“ užgrobimo metu. Eina tėvai, kurie prarado šeimas, vaikai, kurie prarado tėvus. Tai reikalauja nepaprastos širdies, proto, dūšios. Visa tai reikia praleisti per save ir ne tik išklausyti, bet vėliau viską paversti publikacijomis. Pas ją ėjo neatsitiktinai: pirma – išklausys, antra – padės. Dabar, mano pastebėjimais, tokių žurnalistų redakcijoje praktiškai nėra. Yra tie, kurie išklausys, bet nepadės. Arba padės, bet nelabai išklausys. O tokio suderinamumo, kombinacijos – ne. Tai ypatinga dovana. Bendrai, susidurti su svetimu liūdesiu labai sunku, ne mažiau sunku nei su savu. Savas liūdesys visgi yra išstumiamas kažkokių veiksmų, o su svetimu nesinori susidėti. O ji susidėdavo. Ji traukdavo neįtikėtinas temas, dalykus prie kurių aš niekada neprisiliesčiau, kaip prie pliko laido. O ji, taip, ėmėsi už tų plikų laidų. Va tokia buvo, taip. Muziką mėgo, klasikinę. Jau paskui tai sužinojom. Galėjo rašyti bet kuria tema, nebūtinai susijusia su Čečėnija ar tyrimais. Vėliau, po jos mirties, išspausdinome kelis tokius siužetus. Labai geri. Jeigu man jai gyvai esant būtų pasakę, kad tai jos tekstai, aš nepatikėčiau, nuoširdžiai. Bet tai buvo ji. Ji visą laiką valdžiai siuntė signalus ir duodavo suprasti, kad gyventi saugiai nesaugioje šalyje labai pavojinga. Ji pakankamai daug ir įtikinamai kalbėjo apie santykį tarp valstybės ir visuomenės, kuris yra tarsi nukirptas telefono laidas, kuomet atgalinio ryšio – nėra.
Dokumentinio filmo „Ana – 7 metai fronto linijoje“ pradžioje Ana Stepanovna išreiškia mintį, kad karo Čečėnijoje metu ji išgyveno pačius įvairiausius jausmus – nuo siaubo iki apatijos, ir galiausiai iki pykčio. Pykčio galbūt ir ant savęs, kadangi matyt, „kažkaip ne taip dirbu, jei negaliu to sustabdyti“. Ji taip pat vedė derybas su teroristais miuziklo „Nord-Ost“ metu.
N. Prusenkova: Manau, kalbant šia tema reikėtų vesti paralelę su Anos asmenybe ir laiku, kuriame tai vyko. Reikia suprasti, kad Ana buvo, nepasakysiu, kad vieninteliu, bet vienu iš nedaugelio žurnalistų, kurie karo metu dirbo Čečėnijoje. Mūsų regione neretai kildavo karai, bet, sakykim, karo žurnalistikos patirties niekas neturėjo. Ne tik karo žurnalistikos patirties, bet, tikriausiai, žmogiškosios žurnalistikos karo metu tikrai nebuvo. Todėl ji šia prasme buvo pradininkė, unikali žurnalistinė ir, pirmiausia, unikalus žmogus. Aš manau, kad dauguma dalykų priklausė nuo to. Kai atėjau atlikti studentiškos praktikos į „Novaja gazeta“ redakciją, ji čia jau dirbo. Mes visada žinojome, kuomet ji grįždavo iš komandiruočių – prie jos kabineto eilėmis laukdavo žmonės. Jie eidavo, nes, visų pirma, tikėjo ja. Tai buvo vienintelis žmogus, kuris gynė ir rašė apie paprastus čečėnus, kurie nenorėjo kariauti, bet neišvengiamai tapo karo aukomis, kurie atsidūrė tarp dviejų ugnių – federalų karininkų ir ginkluotų čečėnų. Aną kaip asmenybę tai žeidė ir piktino. Ji konfliktavo su vietos valdžia – jos nekentė kariavę ir ginkluotąjį pasipriešinimą vykdę čečėnai, tiek ir federalų VSK. Ji žiauriai ir taikliai nurodinėjo tiek vieniems, tiek kitiems apie tai, ką jie daro ir kokius nusikaltimus vykdo. Tačiau nepaisant to ją absoliučiai garbino žmonės, apie kuriuos ji pasakojo. Tuo metu ją galėjo įleisti į bet kuriuos namus – kaip geriausią svečią. Buvo žmonių, kurie norėjo kalbėtis tik su ja. Ir šį atvejį pakankamai gerai iliustruoja „Nord-Ost“ situacija. Čečėnai buvo pasirengę kalbėtis tik su Ana Politkovskaja. Tuo metu žurnalistė viešėjo JAV. Pirmu reisu sugrįžusi į Maskvą, praėjo į teatrą, kalbėjosi su teroristais. Kartu su mūsų korespondentu Romanu Myšlinu atnešė vandens. Ji buvo toks žmogus, kuriuo tikėjo ir ji negalėjo nuvilti žmonių, negalėjo jiems nepadėti, arba bent pasistengti padėti. Todėl, mano manymu, esmė slypi jos asmenybės unikalume ir sąlygose, kuriomis ji dirbo. Jos nebuvo tipiškos, nėra aprašytos nė viename vadovėlyje. Ji veikė intuityviai, pagal savo vertybines, asmenines nuostatas, įsitikinimus. Maža to, ji rado jauną advokatą iš Maskvos, Stanislavą Markelovą, kuris buvo vienintelis advokatas, dirbęs su čečėnų bylomis jiems į teismą padavus Čečėnijos valdžią. Ana bendradarbiavimo su Natalija Estimirova, „Memorialo“ darbuotoja, jos buvo draugės. Galiausiai juos visus užmušė. Ir Stasą, ir Natašą, ir Aną. Dabar Čečėnijoje viskas pasikeitę – ir valdžia, ir nuotaikos. Žmonės bijo kalbėti žymiai labiau nei bijojo tada. Dabar viskas daug blogiau nei kad buvo tuomet. Nežinau, ar šiandien Anai pavyktų išgelbėti tiek žmonių, daryti tai, ką darė tada – ji buvo labai svarbus žmogus ir svarbus faktorius procesų, vykusių Čečėnijoje.
S. Ganuškina: Kaip pasakojo „Nord-Ost” aukos, teroristai neturėjo tikslo užmušti žmones. Liudininkai teigė, kad tos moterys – teroristės, sakė: „Supraskite, jūsų noras gyventi yra mažesnis nei mūsų noras mirti. Mes nenorime jums keršyti, mes norim tik vieno – kad šiuo pavyzdžiu pajaustumėte kaip mes gyvename kiekvieną dieną. Su teroristais reikia kalbėtis ir negalima atsakyti valstybiniu teroru, tai tik apsunkina situaciją. Ana, kuri buvo Čečėnijoje, pakliūdavo į įvairias situacijas. Ji žinojo, kas yra mūsų kariškiai ir kaip jie elgiasi (kartą tanku norėta užvažiuoti ant mašinos, kurioje važiavo Ana), todėl teroristams kėlė pasitikėjimą. Jai leido ateiti į teatrą, atnešti vandens. Teroristai leido tą vandenį paduoti. „Nord-Ost“ tai nusikaltimas, ir ne tik iš teroristų pusės. Tai, kad jie taip lengvai praėjo, kad vėliau su jais nebuvo kalbamasi, kad aktas nesibaigė ramiai, valstybė paleido dujas, nepaaiškinę daktarams kas tai per dujos. Žinau iš pažįstamų gydytojų, kad po šturmo žmonių laukė traumotologai, bet niekas nelaukė žmonių su apsinuodijimais. Niekas nepaaiškino, kaip reikia dujomis užmigdytus žmones perkelti. Juos dusino jų pačių liežuviai. Juos neteisingai guldė. Ir niekas nieko nepaaiškino. Kam reikėjo vietoje sušaudyti 18 čečėnių terorisčių? Kam tą reikėjo padaryti, kur logika? Juk buvo galima jas sulaikyti ir išgauti kažkokios informacijos. Kam reikėjo užmušti žmones, kurie jau miegojo? Užmušti miegančius! Jeigu buvo įtariama, kad dėvimi tikri terorisitniai šachidžių diržai, nuo šovinio jie galėjo susprogti. Ir tai neįvyko, būtent todėl, kad jie nebuvo tikri.
Ar jūsų redakcijoje buvo nagrinėjama žurnalisto darbo metu (konkrečiai A. Politkovskajos) patiriamo streso, psichologinių traumų ir jų sukeliamo potrauminio sindromo pusė?
N. Prusenkova: Ana buvo gyva moteris, ne robotas ar bejausmis žmogus, nukirstais jausmais. Žinoma, ji pergyveno, verkė, jai taip pat buvo būtinas poilsis. Aš nežinau, ar mums pavyko tai pilnai įgyvendinti, man atrodo, kad ne, bet vis tiek stengėmės ją saugoti, siuntėme reabilitacijai. Jeigu ji pati pajausdavo, kad reikia eiti atostogų, ramiai išvažiuodavo. Bet kitas dalykas – ji niekada neatsitraukdavo nuo darbo. Tai toks gyvenimo būdas, kuomet negali tiesiog išjungti telefono ir užsiimti savais reikalais. Visą laiką juntama įtampos, laukimo režimas. Tai ją lydėjo visą laiką. Ana visuomet daugiau buvo savam darbe nei asmeniniam gyvenime. Tik vėliau sužinojome, kad kelias dienas prieš nužudymą ji dukrai, Verai, pasakė, kad aplink sukasi kažkokie žmonės, ji kažką nujaučianti. Bet iš kitos pusės, ji gana daug metų gyveno tokiame būvyje – padidintos agresijos režime, tad galimai nepriėmė šios situacijos kaip ekstraordinarios. Niekas sau net pagalvoti neleido, kad ją galėtų kas nors paliesti. Ji buvo per daug matoma, stipri, reikalinga figūra ir mums visiems klaidingai atrodė, kad tam įvykti neįmanoma, nes niekas nesiryžtų to padaryti, tai būtų visiška beprotystė. Bet matote, kažkas drįso ir mes iki šiol nežinome kas.
Kaip vertinate valdžios ir jos struktūrų pareigas ir funkcijas nusikaltimų viešinimo kontekste? Žinant, kad praėjus daugiau dešimtmečiui po A. Politkovskajos mirties, nėra išaiškintas jos nužudymą užsakęs asmuo.
S. Ganuškina: Ir nebus išaiškintas užsakovas. Nebus! O dėl Nemcovo bylos, išaiškintas užsakovas? O užsakovas vienas ir tas pats. Tai pakankamai akivaizdu.
N. Prusenkova: Manau, kad teisėsaugos institucijoms tai didelė gėda. Jie tiek kartų kartojo, kad būtina išsiaiškinti, ištirti, tai principo reikalas. O tyrimo metu išaiškėjo dar gėdingesnis faktas – nužudyme įsipainioję ne tik nusikaltimą įvykdę čečėnai, bet ir policijos darbuotojai, kurie organizavo sekimą, mokėjo pinigus. Tai su teisėsaugos institucijomis susijusio kriminalo įrodymas, kas savaime kalba apie institucijų kokybę. Tikriausiai ir visuomenės moralinę būklę, kuriame įmanomos tokios situacijos kaip A. Politkovskajos nužudymas, kur policija kartu su nusikaltėliais organizuoja žmogžudystę. Žinoma, dar yra čečėnų klausimas. Mes praktiškai įsitikinę, kad pėdsakai užsakovo link veda į Čečėniją. Mes negalime tvirtinti, kad tai buvo Ramzanas Kadyrovas, ar žmogus, taip norėjęs atkeršyti R. Kadyrovui. Mes neturime tokios informacijos. Ir viskas, kas susiję su Čečėnija ir tais žiaurumais, kuriuos vykdo Ramzano žmonės, visa tai atsiliepia į Rusijos teisėsaugos absoliutų nesugebėjimą padėti.
Kokia yra tiriamosios žurnalistikos situacija šiuo metu Rusijoje?
V. Jaroševskis: Tiriamosios žurnalistikos situacija – liūdna. Nujaučiu, neturiu įrodymų, kad tiriamąja žurnalistika Rusijoje užsiima tik „Novaja gazeta“. Kiti kolegos, pavyzdžiui, „Meduza“, dirba užsienyje – Latvijoje. Tad kas liečia informacinį tiriamosios žurnalistikos lauką Rusijoje, ji egzistuoja tik laikraštyje „Novaja gazeta“. Ankstesniais, labiau vegetariškais laikais, kuomet buvo daugiau laisvės, daugiau užtikrintumo, kad nieks tau negrasins, o jei ir grasins, tai sulauks tinkamo atsako iš tų, kurie turi saugoti mūsų gyvybes, turiu omenyje ne tik žurnalistus, bet visus Rusijos piliečius, teisėsaugos institucijos veikė gana profesionaliai. Tuomet tiriamoji žurnalistika dalyvavo daugelio masinių informacijos priemonių darbe. Pavyzdžiui, „NTV“ iki liūdnų radikalių to kanalo permainų. Šio žanro atsisakė ir laikraštis „Vedomosti“, tam tikru etapu tiriamąja žurnalistika užsiėmė ir „Izvestie“. Dabar mes garbingoje vienatvėje. Manęs ta vienatvė ir pirmavimas visiškai nedžiugina. Absoliučiai.
Kodėl tuomet „Novaja gazeta“ tęsia savo veiklą?
V. Jaroševskis: Tai mūsų firminis profesionalus ženklas. Pirmiausia, tiriamoji žurnalistika, kaip jokia kita, padeda ir leidžia orientuotis visuomenei laiko erdvėje. Ji apibūdina dalykus jų vardais. Kalba apie korupcininkus, nusikaltėlius su uniformomis ar valdžioje – štai kas yra tiriamoji žurnalistika.
Bet jeigu tik „Novaja gazeta“ tuo užsiima, reiškia, kad Rusijos visuomenė nenori žinoti tiesos?
V. Jaroševskis: Aš manau, kad rusai ir Rusijos visuomenė be tos tiesos labai lengvai apsieina. Be jos lengviau, ramiau gyventi. Reikia pažymėti svarbų momentą. Rusiška visuomenė tai toks televizinis produktas. Mūsų tauta televizinė. Pažvelkime į šios šalies dydį – nuo Kaliningrado iki Vladivostoko. Tai didžiausia šalis pasaulyje. Yra rajonų, kuriuos pasiekia tik vienas televizinis kanalas. Tai „Pirmo kanalo“ signalas. Daugiau tuose regionuose nėra jokios informacinės alternatyvos. Šis kanalas veikia valstybei ir pagal valstybės taisykles. Nenoriu sakyti pagal įstatymus, bet pagal taisykles. „Pirmo kanalo“ auditorija – 100 mln. žmonių. Mūsų tiražas – 240 tūkst. Kanalo „Rossija“ – 80 mln. žmonių. „NTV“ – nuo 50 iki 60 mln. Klausimas užvertas. Visa tiesa diktuojama ir interpretuojama tų televizinių kanalų.
Kaip tie 100 mln. žmonių nesupranta, kad jiems plaunamos smegenys?
V. Jaroševskis: Jiems labai talentingai plauna smegenis. Aš žymią gyvenimo dalį pragyvenau Sovietų Sąjungoje. Tada buvo vienas televizinis kanalas. Ir mums visiems kasdien piršo mintį, kad Vakarų pasaulis yra priešas. Aš buvau tikras, kad Sovietų Sąjunga gyvuos per amžius. O ji gyvavo 78 metus. Dabar tą mintį perša iš naujo. Nereikia iš galvos išmesti ir genetikos – tai, kas žmoguje buvo užkoduota bei kokiomis aplinkybėmis jis augo. Žmonėms sunku įsigilinti į detales, analizuoti, mąstyti. Jie turi daug bėdų ir rūpesčių – galvoja kaip pramaitinti šeimą, užsidirbti. Apie visą tai jie mąsto sudėtingos situacijos fone. Pavyzdžiui, ekonominės. Žmonėms nepatinka kainų augimas, jie to bijo. Nes jie supranta, kad ateis tokia diena, kai nebeturės galimybės nusipirkti elementarių daiktų – duonos. Kuomet žmogui siūlo rinktis iš duonos ir laikraščio, kaip taisyklė jis pasirenka duoną. Tiesa, kaip bebūtų liūdna, man atrodo, yra nepaklausi. Reikia suprasti paprastą faktą – tiesa suteikia skausmą. Kam jis reikalingas?
O šis režimas, kaip manote, kiek truks?
V. Jaroševskis: Šis režimas pasibaigs dar anksčiau. Aš tikiuosi, kad jis baigs egzistuoti taikiai, ramiai, be sukrėtimų. Mes – sukrėtimų, revoliucijos, begalinių riaušių šalis. Tarp visų šių sukrėtimų žmonės stengiasi gyventi ramiai.
Kaip vertinate žiniasklaidos ir žodžio laisvės padėtį ateityje?
V. Jaroševskis: Kadangi tendencijos yra nerimastingos, grėsmingos, todėl vertinu tą perspektyvą prastai, negerai. Nemanau, kad laisvės nebus išvis, bet ji bus smaugiama, neleis ramiai dirbti ir gyventi. Ramiai, tai be grėsmių. Pas mus 6 užmušti. Aš manau, kalbant apie „Novaja gazeta“ žurnalistų bendruomenę, šios netektys prilygsta karo netektims mūšio lauke. Ten, kur šaudo, žudo. Tai karas, bet mes lyg ir ne kare. Ir iš kur parskris, mes nežinome. Užmušė mūsų advokatą Stanislavą Markelovą šūviu į galvą. Politkovskają sušaudė namų laiptinėje. Kaip mes galime apsisaugoti? Mes rašome laiškus į generalinę prokuratūrą, kaip taisyklė jie tyli arba apsiriboja kažkokiais atsisakymais. Šalyje neveikia pilietinės visuomenės institutai. Kaip Lietuvoje pavyzdžiui, kur visuomenė tikriausiai diktuoja savo taisykles.
Pokalbiai vyko Maskvoje ir yra dalis baigiamojo bakalauro darbo „Anos Politkovskajos asmenybės ir veikos analizė tiriamosios žurnalistikos aspektu“ (vadovas: prof. dr. Andrius Vaišnys)
