Dviejų kaimynų – dar apyjaunio vyro ir pagyvenusios moters iš Miežiškių konfliktas seniūną Albiną Jacevičių verčia šauktis dvasininkų pagalbos.
Neišsitenka viename kieme
Patyčias reikia rauti su šaknimis ne tik iš mokyklų, bet ir iš kaimo. Kaimo gyventojai irgi užgaulioja prie jų nepritampančiuosius. Taip teigia Panevėžio rajono, Miežiškių kaimo gyventojas 58 metų Alfonsas Kapšys. Vyras tikina jau šešerius metus tai patiriantis savo kailiu ir niekas – nei policija, nei seniūnas jo neapgina.
Tiek laiko trunka jo ir 78 metų kaimynės Marijonos Lukošiūnienės konfliktas, į kurį kartkartėmis esą įsitraukia ir kiti gyventojai.
A.Kapšiui ypač sunku pakelti, anot jo, rafinuotą kaimynės terorą. Pavyzdžiui, kai ji sode ant virvės tiesiai prieš jo buto duris padžiovė savo apatinius ir laikė visą savaitę. Nebegalėdamas žiūrėti į pagyvenusios moters kelnaites ir marškinius, jis pasiėmė orinį šautuvą ir pradėjo šaudyti į skalbinius. Už tokius darbus kaimynė jam iškvietė policiją.
Jųdviejų nesibaigiančioje dvikovoje priprašytas būti arbitru Miežiškių seniūnas Albinas Jacevičius nuleido rankas. Seniūnas sako nesuprantąs, kuris kurį skriaudžia. Jis mėgino sutaikyti kaimynus, bet veltui. Šie vienas kitam turi tiek pretenzijų, kad pratrūksta vos tik vienas kitą išvydę.
Pats A.Kapšys ir M.Lukošiūnienė piktumų priežastis aiškina visiškai skirtingai, bet abu jaučiasi esantys aukos. Vyras teigia, kad 20 metų už jį vyresnei kaimynei krislu akyje tapo, kai atstūmė ją kaip moterį. M.Lukošiūnienė tikina, kad A.Kapšiui ji pradėjo kliūti, kai liovėsi skolinti pinigų.
Dėl jųdviejų rietenų į Miežiškius ne kartą buvo kviečiama policija. Pastarąjį kartą pareigūnai pagrindinėje kaimo gatvėje, kur stovi konfliktuojančių kaimynų namas, buvo pasirodę praėjusią savaitę. Šį kartą incidentas įvyko dėl apipjaustyto vijoklio.
A.Kapšys ir M.Lukošiūnienė dievagojasi norį tik vieno – ramiai gyventi. Bet jiems neišeina.
A.Jacevičius svarsto prašyti Miežiškių klebono Rimanto Visockio pagalbos.
„Jei neklauso seniūno prašymų gražiuoju gyventi, gal paklausys dvasininko?“ – viliasi jis, kad dėl kaimiečių asmeninių konfliktų nebereikės atsitraukti nuo tiesioginių darbų.
Juokavo su šautuvu rankose?
Iš Miežiškių apylinkių kilęs A.Kapšys daug metų gyveno Panevėžyje, turėjo žmoną. Iširus santuokai vyras dar kurį laiką valgė miestiečio duoną, kol galiausiai aplinkybės jį privertė ieškotis kito būsto.
Mėgino kurtis tėviškėje, netoli Miežiškių esančiame kaime. Gal ir būtų įleidęs šaknis tėvų žemėje, bet sako, kad sutrukdė pikti žmonės.
Prieš šešerius metus vyras pačiame Miežiškių centre įsigijo nedidelį butą. Šiuo metu bedarbis viengungis jame glaudžiasi su keliomis katėmis. Šiuos gyvūnus ponas Alfonsas labai myli. Tačiau, anot A.Kapšio, ramybė truko neilgai. Mat atsikraustė M.Lukošiūnienė su vyru.
Tiesa, kad šiuo metu 84 metų sulaukęs Jurgis Algirdas Lukošiūnas yra ponios Marijonos sutuoktinis, A.Kapšys sužinojo tik vėliau. Kaimynė vyrą jam esą pristačiusi kaip savo brolį.
Pono Alfonso teigimu, viskas prasidėjo nuo to, kad M.Lukošiūnienė ėmė prie jo priekabiauti. Paklaustas, kokiu būdu kaimynės priekabės pasireikšdavo, vyras atsakė, kad ji griebdavo jam už intymios vietos. Jis pavarydavęs moterį šalin. Toji tuomet išbėgusi laukan garsiai apšaukdavusi jį gaidžiu.
A.Kapšys pastebėjo, kad ėmė dingti jo lauke padžiautos kojinės, džiovinami vidpadžiai. Vyras neabejoja, kad tai senolės darbai. Jis guodėsi, kad M.Lukošiūnienė ant jo seno automobilio „Audi“, kurį jis laiko kieme, pila išmatas. Kartą vyras rado įlenktą automobilio šoną.
„Negaliu įrodyti, bet žinau, kieno tai darbas“, – kalbėjo jis.
A.Kapšys guodėsi, kad piktoji kaimynė jam kenkia visais įmanomais būdais, tarp jų ir neįprastais.
„Kartą savo miegamajame pažvelgęs į lubas pamačiau skylę. M.Lukošiūnienės butas kaip tik virš manojo. Galiu tik spėlioti, kam jai prireikė išsigręžti skylę į mano miegamąjį. Gal nori mane stebėti? O gal ką nors blogo padaryti?“ – svarstė jis.
A.Kapšiui skaudu, kad kaimynė jį vadina „psichu“, kažkodėl vis primena Rokiškį.
„Negulėjau ten, tik pro šalį esu važiavęs“, – atsakė jis, paklaustas, ar moteris jam taip netaktiškai primena sveikatos problemas.
Paklaustas, ar nemano, kad sušaudydamas M.Lukošiūnienės apatinius suteikė aplinkiniams pretekstą suabejoti jo dvasine būkle, jis atsakė tik norėjęs pajuokauti.
„Neslėpsiu, atsibodo žiūrėti į „triusikus“. Tai, sakau, priminsiu jai, kad nusikabintų“, – paaiškino vyras. A.Kapšys pasakojo, kad anksčiau tarnavo karininku Tarybinėje armijoje, paskui dirbo gamykloje, apdirbdavo metalą. Netekęs darbo užsiregistravo Darbo biržoje.
Miežiškietis verčiasi iš socialinės pašalpos. Kadangi alkoholiu nepiktnaudžiauja, pragyvena. Ponas Alfonsas nesiskųstų gyvenimu, jei ne kaimynė M.Lukošiūnienė. Anot vyro, nuolat jį puldinėjanti, užgauliojanti moteris jo gyvenimą baigia paversti pragaru.
„Riejamės dėl visokių smulkmenų, tarsi būtume sugyventiniai“, – sielojosi neturįs ramybės vyras.
Kaimynę įtaria gavus užsakymą
Vienas paskutinių A.Kapšio ir M.Lukošiūnienės konfliktų kilo dėl ant vienos iš namo sienų išsikerojusio vijoklio. Pono Alfonso buto prieangį apraizgęs vijoklis jam labai patiko, todėl vieną dieną išvydęs gerokai apipjaustytą augalą vyras labai nusiminė. Jis sumetė, kad čia bus nagus prikišusi kaimynė.
Tad pamatęs pro šalį einantį jos vyrą J.A.Lukošiūną neištvėrė nepapriekaištavęs.
„Tai ar ne kiaulių čia darbas, tamsta“,– užuomina su aiškia potekste į senolį kreipėsi A.Kapšys.
Pasak pono Alfonso, senukas pasiėmė nuo žemės plytą ir jau buvo besiruošiąs smogti, bet jis plytą atėmė ir numetė ant žemės.
Kilus triukšmui į lauką esą su dideliu peiliu rankoje išpuolė M.Lukošiūnienė, prisistatė keli vyrai, pasirengę vijoklio mylėtojui iškaršti šonus. Nežinia, kuo būtų incidentas pasibaigęs, jeigu ne iškviesta policija. Pasirodžius pareigūnams, aistros bemat nurimo.
A.Kapšys mano, kad kaimynė jį terorizuoja ne dėl to, kad būtų bjauraus charakterio, o todėl, kad vykdo specialų nurodymą. „Nutuokiu, kas galėjo jai užsakyti man gyvenimą ėsti, bet nesakysiu, nes neturiu įrodymų. Gali į teismą už šmeižtą paduoti“, – paslaptingai kalbėjo vyras.
A.Kapšys prasitarė, kad jo amžiną atilsį tėvas buvo melagingai apkaltintas šaudęs žydus. Sūnus jaučia, kad jį persekioja ant tėvo kritęs įtarimų šešėlis. Savo laiku vyras nesutaręs ir su aukštais komunistų partijos veikėjais. Tad ponas Alfonsas mano turįs pakankamai pagrindo įtarti, kad yra jam bloga linkinčiųjų. A.Kapšys teigia, kad nori tik vieno – ramybės. „Tegu M.Lukošiūnienė manęs nepuldinėja, aš tylėsiu kaip žemė“, – sakė jis.
Nori į senelių namus
M.Lukošiūnienė, pro atidarytą savo buto langą girdėjusi, ką apie ją pasakojo A.Kapšys, sakė netekusi žado dėl tokių melagysčių.
Garbaus amžiaus moteris sakė niekada nepriekabiavusi prie kaimyno ir net minčių tokių neturėjusi.
„Gink Dieve“, – persižegnojo močiutė, žiūrėdama į sekcijoje stovinčius šventųjų paveikslus.
Pasak M.Lukošiūnienės, vaidai tarp jos ir A.Kapšio prasidėjo, kai ši liovėsi skolinti jam pinigų.
„Negaliu sakyti, kad jis girtuoklis. Ne pragėrimui skolindavosi, bet kai nustojo grąžinti, daugiau nebedaviau“, – kalbėjo ji.
Moteris tikino, kad ne ji, o pats kaimynas ieško priekabių.
„Apkaltino, kad aš jo mašiną apgadinau ir išmatomis apipyliau. Policiją iškvietė. O iš tiesų aš prie tos mašinos net neprisiliečiau. Jeigu būčiau netyčia užgriuvusi, būčiau žalą atlyginusi. Ją apdergė paukščiai, o kaltę suvertė man“, – guodėsi M.Lukošiūnienė.
Garbaus amžiaus miežiškietė neigė vogusi A.Kapšio kojines ir vidpadžius.
Moteris sakė, kad ją labai išgąsdino kaimyno šūviai, paleisti į jos džiūstančius apatinius. Nuo to karto moteris skalbinių lauke nebedžiauna. Dėl šventos ramybės – ir nebeskalbia. Kai susikaupia nešvarių drabužių, juos pasiima išskalbti iš Šiaulių atvykusi dukra.
M.Lukošiūnienė teigė, kad A.Kapšys yra nesugyvenamo būdo, nuolat ieško pretekstų konfliktui.
Pavyzdžiui, kad ir dėl apipjaustyto vijoklio. Moteris neneigė pasirūpinusi, kad išsikerojęs augalas būtų apgenėtas. Mat jo šakos esą buvo apraizgiusios elektros laidus, dėl to galėjo kilti gaisras.
„Iškviečiau elektrikus, šie ir apipjaustė vijoklį. A.Kapšys ėmė priekaištauti, kad tai padarė mano giminės“, – kalbėjo ji.
J.A.Lukošiūnas guodėsi, kad supykęs kaimynas jam smarkiai užgavo ranką. Garbaus amžiaus sutuoktiniai prisipažino, kad mielai apsigyventų senelių globos namuose, jei tik juos ten priimtų.
„Norime savo dienas baigti ramiai. Daugiau nė su vienu kaimynu nesipykstam, tik su A.Kapšiu. Kaip su juo taikoje gyventi, neįsivaizduojame. Toks žmogus, kad nė kaip sakyti“, – kalbėjo Lukošiūnai.
Miežiškių seniūnas A.Jacevičius sakė, kad tiek A.Kapšys, tiek M.Lukošiūnienė jam ne kartą vienas kitą skundė.
„Abu konfliktus nušviečia visiškai skirtingai. Kas ten supras, kaip viskas iš tiesų yra. Daug kartų prašiau jų, kad nusileistų vienas kitam, patylėtų, bet, matyt, jiems taip neišeina. Gaila garbaus amžiaus M.Lukošiūnienės, kad neturi ramybės. A.Kapšiui, matau, irgi sunku, bet tikrai nežinau, kaip tiems žmonėms padėti“, – kalbėjo seniūnas.
Indrė DAUGĖLAITĖ
