Pirma ir galbūt populiariausia teigia, jog dėl visko kalti Rusijos planai per Makedonijos teritoriją nutiesti dujotiekį „Turkų srautas“ ir priversti Pietryčių ir kai kurias Vidurio Europos valstybes prisijungti prie jo kaip prie neišvengiamos būtinybės, kadangi dujų tranzitą per Ukrainą „Gazprom“ 2019 m. žada nutraukti. Pagal šį projektą rusiškas žydrasis kuras iš Turkijos turėtų tekėti į Graikiją, o paskui per Bulgariją ar Makedoniją (Albanijos, kaip priešiškos valstybės, krypties Rusija nesvarsto) toliau į Pietų Europos šalis.
Kaip parodė istorija su įšaldytu „Pietų srauto“ dujotiekio projektu, provakarietiškos Sofijos (kuri, beje, Makedonijos valdžios ir opozicijos konflikte parėmė pastarąją) kaip partnerės varianto Maskva taip pat nesvarsto. Todėl lieka tik Makedonija, o čia staiga tokie neramumai – tiek politiniai protestai, tiek ginkluoti susirėmimai, kurie tikrai nedidina šalies šansų tapti strateginės dujų tranzito grandinės dalimi.
Kaip, nevyniodamas žodžių į vatą, paaiškino Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas: „Už viso to stovi noras paveikti Makedonijos vyriausybę dėl jos atsisakymo prisijungti prie sankcijų Rusijai ir dėl paramos „Pietų srautui“ ir „Turkų srautui“. Jo teigimu, Makedonijoje bandoma įvykdyti kažką panašaus į valstybinius perversmus Ukrainoje ir Jemene.
Rusijos propagandos Amerika tiesiogiai apkaltinta nebuvo, bet žinant Rusijos poziciją dėl to, kas paskatino valdžios kaitą Ukrainoje, galima neabejoti, kad kaltinimai metami būtent Vašingtonui. Propagandinė Kremliaus logika daugmaž tokia: JAV siekia sutrikdyti Europos Sąjungos ir Rusijos energetinio bendradarbiavimo plėtrą, kad galėtų parduoti Europai savo brangias skalūnines dujas, be to, kartu būtų suduotas smūgis Kinijos „Naujojo šilko kelio“ projektui, kuriame Makedonija irgi užimą tam tikrą vietą.
Egzistuoja ir antra, tolimesnė nuo konspirologinių teorijų, įvykių Makedonijoje versija. Ginkluoto konflikto priežastys aiškios: makedonų ir albanų santykiai jau seniai yra įtempti. 2001 m. tarp jų prasidėjo rimti susirėmimai, kurie baigėsi taikos susitarimu, numačiusiu Makedonijos albanams platesnę autonomiją. Bet tarpetninė įtampa išliko ir ypač paaštrėjo po Kosovo nepriklausomybės paskelbimo. Taigi visiškai nestebina, kad albanai eilinį kartą suorganizavo suirutę Makedonijoje ir atėjo iš Kosovo, kuris nemaža dalimi vis dar yra ne itin stabili, kriminalinė ir dar nuo kovos už išsivadavimą iš Serbijos priklausomybės laikų – nacionalistinė valstybė.
Politinės problemos Skopjėje irgi ne naujiena. Opozicija kaltina valdantįjį režimą nelegaliu vietos politikų pasiklausymu ir išsikerojusiu piktnaudžiavimu valdžia. Be to, daug šalies piliečių nepriklausomai nuo etninės priklausomybės yra nusivylę valstybės raidos ir integracijos į Vakarus tempu. Sudėjus šiuos du dalykus – įsisenėjusias etnines problemas ir visuomenės nepasitenkinimą valdančiaisiais – gauname tai, ką turime. Ir šis paaiškinimas būtų visai geras, jeigu ne vienas „bet“.
Iki ginkluotų susirėmimų ir politinių neramumų Makedonijos valdžia (jos premjeras N. Grujevskis), kaip minėjo S. Lavrovas, rėmė „Pietų srauto“, o vėliau – „Turkų srauto“ projektą ir ketino prie jo prisijungti, bet šiandien sako, kad taps Rusijos ir Turkijos plano dalimi tik tuomet, kai Maskva susitars dėl savo dujotiekio su Briuseliu (ir tai turint omenyje, jog Makedonija nėra ES narė ir teoriškai neprivalo orientuotis į Briuselio poziciją).
Taip pat pažymėtina, kad viešai artima Kremliaus sąjungininkė Serbija, kuri neparėmė Vakarų sankcijų Rusijos atžvilgiu, po situacijos paaštrėjimo kaimyninėje šalyje pareiškė, kad parems Transadrijos dujotiekį (TAP) iš Azerbaidžano. „Mes pasiruošę diversifikuoti dujų tiekimą į Serbiją, kas labai svarbu [dėmesio!] mūsų Amerikos partneriams. Juk geri santykiai su Vašingtonu būtini Serbijos kelyje į Europos Sąjungą“, – pabrėžė šalies premjeras A. Vučičius.
Tokia pozicija gal būti nulemta baimės, jog Serbijos pasienyje atsitiks kažkas panašaus į Makedonijos įvykius. Tas pats A. Vučičius yra pažymėjęs, kad šie įvykiai gali destabilizuoti visą Vakarų Balkanų regioną. O dar akimirksniu gali „užsidegti“ Kosovui priklausanti serbų tankiai apgyventa Mitrovica. Prie viso to Serbijos radikalų partijos lyderis V. Šešelis pareiškė, kad šalyje ruošiami teroro aktai situacijai „susprogdinti“. Žinoma, tai ne pats patikimiausias šaltinis, bet bendrą vaizdą jo perspėjimas logiškai papildo.
Atsitiktinumų tarptautinėje politikoje nebūna, ir galima daryti prielaidą, kad prie nestabilumo Makedonijoje skatinimo iš tiesų prisidėjo Jungtinės Amerikos Valstijos. Turint omenyje tai, kokią įtaką jos turi Kosovui, iš kur, kaip spėjama, į Kumanovo miestą atkeliavo ginkluoti smogikai, ir objektyvų visuomenės nepasitenkinimą valdžia kaip patogų pagrindą neramumams Skopjėje, pasiekti nusibrėžtą tikslą Amerikai nebuvo sunku. Kaip vertinti tokius tikėtinus Vašingtono veiksmus?
Kritiškai, bet santūriai kritiškai, ir štai kodėl. Rusija akivaizdžiai nori paimti Europą į energetinius gniaužtus: „Šiaurės srautas“ plius iš pradžių „Pietų srautas“, dabar „Turkų srautas“. Su „Pietų srautu“ neišdegė, nes Bulgariją pavyko įtikinti laikytis ES nuostatų. Dabar Makedonijos eilė. Žinoma, poveikio būdas ne pats geriausias, bet (a) plataus masto kariniai veiksmai neprasidėjo; (b) valdžios perversmo irgi nebuvo. Kitaip tariant, kietas perspėjimas be katastrofiškų pasekmių. Vertybiniu požiūriu negražiai atrodo. Geopolitiniu – normos ribose.
Europoje nemažai interesų grupių (taip pat energetikos sektoriuje), kurios suinteresuotos ES dujine priklausomybe nuo Rusijos, ir jeigu Amerika nori tam sutrukdyti, jos veiksmus galima pateisinti. Tačiau su viena rimta sąlyga. Jei sakai a, sakyk ir b: atimi rusišką vamzdį – pasiūlyk tinkamą alternatyvą, t. y. kainos prasme konkurencingą dujų pasiūlą. Be pratęsimo Amerikos veiksmai yra norinčio susilpninti konkurentą priešininko, o ne siekiančio padėti partneriui sąjungininko politika, ir tai, žiūrint iš Europos gyvybinių interesų pusės, būtų nepriimtina.
B. Obama gavo Nobelio taikos premiją. Daug kas sakė, kad avansu. Lūkesčių nepateisino. Duokime Amerikai šansą pasitaisyti energetikos srityje, atleisdami jai lazdos perlenkimą Makedonijoje. Na, o jeigu ir šiuo atveju žiūrės tik savo interesų, tada jau atleiskite už pasidavimą Maskvai – kaip sakoma, nieko asmeniško, tik verslas.
