Taigi, savižudžių krašte per Kūčias rodyti 53 milijonus myriop pasmerkusį diktatorių – visiškai padoru. Jei dar neemigravote, paklauskite savęs: kodėl?
Tikriausiai todėl, kad politika, dar nuo A. Valinsko laikų, kai A. Baukutė užsienio svečius ragindavo pasisakyti fraze „come on, baby“, tapo didžiausia pramoga. Nepralenkiama soliariumuose perdegusių, peroksidu smegenis išsideginusių, prostitucijos skandaluose įklimpusių blondinių, kurios dabar, tiesa, save vadina dainininkėmis. Daug juokingiau už bet kokią televizinę nesąmonę, už bet kokią „24 valandas“ laidą, dabar yra nauji L. Graužinienės pokštai, lydimi nenugalimos, vienvaldės lyderės ir prezidentės D. Grybauskaitės nejuokingų pokštų. Pirmoji paskelbia, kad reikia nebausti už tai, už ką baudžiamas V. Uspaskichas, antroji paskelbia, kad 2013-ieji – patys sėkmingiausi metai Lietuvai. Priklausomai nuo jūsų politinių pažiūrų, rinkitės – kur juoktis, o kur verkti.
Tokių blogų, tragiškų, absurdiškų ir net apgailėtinų metų, kaip 2013-ieji, Lietuvoje niekada nebuvo. Dar niekada joks politikas, net A. Nedzinskas, taip nesityčiojo iš Lietuvos, iš jos teismų, iš to, kas apskritai teisiškai yra Lietuvos Respublika. Nebuvo dar taip, kad Seimo narys dingtų beveik metams ir jo niekas neišmėžtų iš Seimo. Ir jis gautų atlyginimą, lyg niekur nieko. Prisiminkite L. Karaliaus pašalinimą – praleido kelis posėdžius ir lauk. O nuostabiausiais 2013-iais Seimo narys gali kažkur bastytis, bet jis vis tiek neliečiamas. Kodėl? Nes teismai – neteisingi. Viena iš valdančios koalicijos partijų baudžiama ir šimtą metų teismai negali priimti sprendimo. Kodėl? Nes ta partija pati keičia įstatymus. Absurdo spektaklių repertuaras praėjusiais metais buvo toks platus, kad jo viso apžvelgti neįmanoma – bet vien ko verti buvo V. Uspaskicho pasirodymai, L. Graužinienės tapimas Seimo pirmininke, fantomu virtusios N. Venckienės trileris. Ir vos tik priartėjus prie 2013-ųjų pabaigos įvyko šis tas, kas visus pažįstamus mąstančius žmonės paliko be žado. B. Bradauskas užbaigė metus taip, kad amo neteko visi: jokių trėmimų nebuvo, streso tremtiniai nepatyrė, Izraelis, o ne Lietuva, turi mokėti žydus gelbėjusiems žmonėms. Neužteko šitam amžinam komunistui uždrausti rodyti užsieniečiams apie Lietuvos Nepriklausomybę – sumindė Lietuvos garbę iki galo. Ar kas nors piktinosi? Ar buvo mitingai? Ne. Net nebuvo rašinių šia tema. O kam? Savigarbos šitoje šalyje – nulis. Žmonės, kurių tėvai buvo ištremti, kurie gimė tremtyje, net nepasivargino viešai pasakyti savo nuomonės. Tik istorikai ir politologai pareiškė, kad save gerbianti šalis turi didžiuotis didvyriais. Teisingai: save gerbianti, vadinasi, ne Lietuva.
B. Bradauskas amžiams liks Lietuvą juodinančių ir žlugdančių komunistų simboliu, kartu su AMB, kuriam net paminklas stovi. Už kokius nuopelnus, paklauskite N. Oželytės. Ji nebijo sakyti tiesos. O ji, deja, niekada nėra pozityvi ir optimistiškai nuteikianti.
Prie šitos Lietuvos juodinimo kampanijos prisidėjo ir daugiau didžiavyrių – pasiūlyta įvesti vieną Lietuvos Istoriją. Istorija turi būti rašoma iš didžiosios, jeigu ji viena. Nacizmas ir stalinizmas atgimsta. Viena tauta, viena tiesa, viena Istorija. Štai pavardės žmonių, kurie nori, kad Lietuvoje būtų nacizmo principais („viena tauta, viena rasė, vienas fiureris“) grįsta Istorija: Valentinas Stundys, Gintaras Songaila, Virginija Baltraitienė, Algis Kašėta, Juozas Olekas, Valentinas Mazuronis, Julius Dautartas, Vytautas Bogušis, Česlovas Juršėnas ir Vidmantas Žiemelis. Istorinės asmenybės – jie tai tikrai nebus pamiršti. Kaip nenuplaunama gėda.
Bet ir tuo linksmybės nesibaigė. Seime, kuris dirba tik tam, kad nusikaltėliai nebūtų teisiami, ruošiamas atgimimas seniai sparnus nudegusiam politikos ereliui Rolandui Paksui. Jį Seimas nori „prikelti iš pelenų“. Kad per prezidento rinkimus jo gražuliška partija susikrautų kuo daugiau davatkų simpatijų. Kadangi pralaimėjimas garantuotas, tai bus kaltinama aplinka: „kalta sistema“, teigs Rolandas, kuriam reikėtų nors kartą gyvenime pasižiūrėti į veidrodį. Ir būtų neblogai atlikti IK testą. Su jo pagalba visokie mazuroniai, pasirašantys už vieną Istoriją, gražuliai – tiesiog gamtos klaidos ir panašūs padarai vėl sėkmingai bus perrinkti, nes kovoja „prieš sistemą“, t.y. sveiką protą. Kad ir kas būtų ta jų linksniuojama „sistema“, jos negali įveikti nedaug nuo beždžionių besiskiriantys padarai.
Šituo cirku besimėgaujanti prezidentė D. Grybauskaitė, nušlavusi visus potencialius priešininkus iš prezidento posto dar 2013 – iais, pareiškė, kad savo sprendimą, jog dalyvaus būsimuose prezidento rinkimuose, paskelbs sausio pabaigoje ar vasario pradžioje. Tarsi iš viso tai būtų juokinga.
Šaliai akivaizdžiai degraduojant, ji mėgaujasi savo vienvaldyste ir tarsi nepakeičiama laidų vedėja A. Stašaitytė-Masalskienė, nepakeičiama atseit dainininkė N. Bunkė ar nepakeičiamas prodiuseris S. Bartkus siūlo tautai žemiausios rūšies nejuokingą spektaklį. Be repeticijų, be scenarijaus, tiesiog tokį, kokio ši tauta ir nusipelnė – iki koktumo banalų, iki neįmanomybės šlykštų. Kodėl? Nes rinktis nėra iš ko. Nes vienintelis būdas būti pozityviam, kaip moko L. Graužinienė, D. Grybauskaitė ir N. Bunkė – tai atsiriboti nuo viešos erdvės, visiškai nematyti to, kas slepiama po žodžiu „Lietuva“, būti šioje šalyje tik fiziškai, bet nesidomėti, kas joje vyksta, visiškai atmesti pilietiškumą. Nes matyti tai, kas vyksta ir likti „pozityviam“ gali tik visiški, absoliutūs idiotai.
Tai kokia, galų gale, buvo tų pačių nuostabiausių Lietuvai metų gera žinia, nors viena? Žinote? Galite pasidalinti tais nuostabiais įvykiais? Pirmyn! Tik nei L. Graužinienė, nei D. Grybauskaitė, nei N. Bunkė nė vienos tokios naujienos nepaminėjo. Gal pamiršo, gal nebuvo, o gal net pats didžiausias fantastas nesugalvotų, kas gero įvyko šalyje, kur viskas yra taip, kaip aprašyta šiame tekste.
Kaltinti, žinoma, reikia ne tuos, kas kuria tokius įvykius (nes kaip gi paneigsi oficialius faktus?). Kaltinti visada reikia tuos, kas juos parodo, kas juos aptaria ir nori keisti. Tas senas sovietinis mentalitetas, kurį mokykloje kartodavo mano auklėtoja: „atvyks komisija, apsirenkite gražiau, susitvarkykite, nekalbėkite, kaip visada, nepasirodykite tokie, kokie esate“, vis dar gyvas kiekvieno lietuvio kraujyje. Svarbiausia – neparodyti Lietuvos tokios, kokia ji yra. Būti pozityviems ir žiūrėti į L. Graužinienę, D. Grybauskaitę ir N. Bunkę – tris svarbiausias moteris šalyje. Ir nesusivemti. Nusišypsoti dirbtine, skausminga šypsena. Ir laukti, kol ateis pasaulio pabaiga.
