"Esu šiitė turkmėnė, o mano vyras – sunitas arabas. Jis buvo labai bendruomenėje gerbiamas imamas. Anksčiau nežinojome, kas bendruomenėje yra sunitai, o kas šiitai. Niekas apie tai nekalbėdavo ir tai nekėlė jokio priešiškumo bendruomenėje.
Turėjome didelį namą, tas pas mus prisiglaudė dvi turkmėnės mokytojos, viena iš jų turėjo mažą vaiką. Mes taip pat turėjome vaikų – berniuką ir mergaitę.
Į mūsų Tikrito miestą teroristai atvyko 2014 metų vasarą ir iš karto išžudė daug karių. Tie, kuriems pavykdavo išsisukti, kartais slėpdavosi ir mūsų namuose. Padėdavome kitiems turkmėnams – jie galėdavo pasprukti persirengę moterimis.
Tačiau vieną dieną į mūsų namus 3 valandą ryto įsibrovė Islamo valstybės teroristai – jie suprato, kad mes padedame kariams. Jie rado mūsų namuose kelis jaunuolius ir iš karto juos nužudė. Tada jie išsivedė mano vyrą – nuo to laiko nieko apie jį nebegirdėjau.
Teroristai sugrįžo vėliau, sugriovė mūsų namus ir liepė visiems namo gyventojams išvykti. Pradėjome kelią pėsčiomis – ėjau aš su vaikais, dvi kartu gyvenusios mokytojos, mano podukra. Tačiau netrukus mus pasivijo teroristai ir nuvarė kartu su kitomis moterimis į garažą.
Garaže mūsų buvo maždau 22 moterys ir vaikai. Teroristai atskyrė merginas nuo moterų, kurios buvo ištekėję. Merginas ėmė žvėriškai prievartauti tiesiai priešais mūsų akis.
Kiekviena, bandžiusi padėti merginoms, buvo mušama. Sužvėrėję kariai neklausė jokių maldavimų. Merginas jie prievartavo ir mušė tuo pat metu, tad netrukus jos viena po kitos mirė. Tarp aukų buvo ir mano podukra.
Vėliau jie paliko mus vienas, tačiau toliau kankino kitu būdu – čia nebuvo nei vandens, nei nieko valgomo. Jautėme, kaip mums ima temti protas... Mus išgelbėjo tai, kad garažą prižiūrėjo teroristų patikėtinis. Senyvas žmogus stojo į mūsų pusę ir padėjo mums pabėgti – vėliau paaiškėjo, kad tai kainavo jam gyvybę.
Mes buvome dvi moterys, su mumis keliavo mano vaikai ir nukankintos turkmėnų mokytojos kūdikis. Per purvus ir išdegintas vietas keliavome penkias dienas – be tinkamų rūbų, be maisto. Maitinomės žole ir kitais augalais. Tokios kelionės neišgyveno nešamas mokytojos kūdikis. Galiausiai pasiekėme gyvenamas vietas ir pradėjome jaustis gyvos.
Vėliau bandžiau ieškoti savo vyro, tačiau veltui... Praradau viską, ką buvome sukūrę, tad dabar gyvenu tik dėl vaikų...“
