Ši galimybė gali būti realizuota iki gruodžio 31 dienos 23 val. 59 min. pateikiant prašymus grąžinti permokas arba pateikiant deklaracijas, kurios prilyginamos prašymui grąžinti permoką (pavyzdžiui, pateikti gyventojų metinę pajamų mokesčio deklaraciją ir joje deklaruoti mokesčio permoką).
„Gyventojai ir įmonės dar gali suskubti pateikti prašymus ar deklaracijas, nes kitaip gali likti be teisėtai jiems priklausančių piniginių lėšų, o permokos liks biudžete. Mokesčių administratoriui priėmus nepalankius sprendimus dėl senaties, mokesčių mokėtojams rekomenduojame juos ginčyti. Teismų praktika šioje srityje dar tik formuojasi, ji nėra vienareikšmiška.
Daugiausia ginčuose klausimų kyla dėl senaties termino galiojimo laike, t. y. dėl to, ar taikomas permokos susidarymo metu ar prašymo pateikimo metu galiojantis terminas, taip pat ir dėl to, kokie veiksmai rodo siekį susigrąžinti/įskaityti permokas, nes tokiu atveju senaties terminas prailgėja“, – komentuoja Komisijos narė Vilma Vildžiūnaitė.
Pastaraisiais metais galutiniais teismų sprendimais pasibaigė ne viena mokestinių ginčų byla. Iš praktikos matyti, jog daugiausia ginčų kilo sutrumpėjus bendrajam senaties terminui nuo einamųjų ir penkerių iki einamųjų ir trejų metų.
Dažniausiai ginčai buvo inicijuoti, kai mokesčių mokėtojai paprašė grąžinti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) skirtumą ar permoką, iš kurių buvo dengiami „einamieji“ mokesčių mokėjimai. Ne vienoje byloje galutine Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) nutartimi buvo patvirtinta, kad praleistas permokos susigrąžinimo terminas, atima iš mokesčių mokėtojo teisę ją susigrąžinti.
Tačiau ne visi mokesčių administratoriaus sprendimai negrąžinti mokesčio permokos buvo patvirtinti teismo. Vienoje iš nutarčių, kurioje buvo panaikintas mokesčių administratoriaus sprendimas negrąžinti PVM permokos, teismas pasisakė, jog mokesčių administratoriaus pozicija, kad nagrinėjamu atveju taikytinas trumpesnis prašymo padavimo metu galiojantis senaties terminas, nėra teisinga įstatymo taikymo laike požiūriu.
Mokesčių administratorius klaidingai mokesčio permokos grąžinimui taikė senaties terminą, galiojusį prašymo pateikimo datą, o ne permokos susidarymo metu, kas nebuvo įtvirtinta įstatyme. Taikant permokos prašymo metu galiojantį trejų metų senaties terminą buvo pažeistas principas, pagal kurį teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nes mokesčių mokėtojo teisė grąžinti permoką atsirado iki senaties terminą sutrumpinusio įstatymo pakeitimo priėmimo.
Komisija primena, kad jeigu mokesčių mokėtojas iki prašymo pateikimo atlieka veiksmą, kuris rodo, kad jis žino apie permoką ir siekia ją susigrąžinti/įskaityti, tokiu atveju, permokos grąžinimo senaties terminas gali būti pratęstas. Nei Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnis, nei poįstatyminiai aktai nereglamentuoja, kokie konkretūs mokesčių mokėtojo veiksmai laikytini patvirtinančiais, jog jis žino (žinojo) apie mokesčio permokos buvimą ir siekia(ė) ją susigrąžinti (įskaityti).
Mokestinių ginčų praktika atskleidė, kad pareiškėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktas mokestinių prievolių likučių suderinimo aktas, kaip ir PVM deklaracijų teikimas su grąžintina PVM suma, nelaikytini veiksmais, liudijančiais, kad pareiškėjas siekia susigrąžinti mokesčio permoką/skirtumą.
Kitoje byloje tokiu veiksmu buvo laikomas patikslintos deklaracijos, kurioje deklaruota permoka, pateikimas. Dar kitoje mokestinio ginčo byloje buvo vertinama, ar mokesčio permokos įskaitymas gali būti įvertintas kaip siekis susigrąžinti mokestį. Mokesčių mokėtojo prašymas buvo grąžintas nagrinėti iš naujo, nes mokesčių administratorius nepasisakė, ar aplinkybė, jog mokesčių mokėtojas pateikęs deklaracijas mokėtino mokesčio nemoka, o mokesčių administratorius iš permokų įskaitinėja mokesčius, gali būti pripažinta aplinkybe, jog mokėtojas siekia permoką susigrąžinti.
