Nieko bendra anksčiau su rankdarbiais neturėjusi alytiškė Meilė Babaliauskienė jau šešerius metus iš rankų nepaleidžia vilnos. Šilti, jaukūs ir žaismingi jos darbai nepalieka abejingų. Jauna moteris prisipažino, kad savo rankomis veltų tapukų ir žaisliukų niekada nebūtų pardavinėjusi, o jos pomėgis velti tikriausiai taip ir nebūtų virtęs verslu, jei ne garsioji ekonominė krizė.
M. Babaliauskienė velia tik būdama pakilios nuotaikos, nes tiki, kad darbai sugeria kūrėjo emocijas.
Pradžia – Kijeve
Pradėjusi velti ir supratusi, kaip jai tai patinka, M. Babaliauskienė nustebino pati save. Mat nieko panašaus anksčiau ji neveikė, o rankdarbiams pritrūkdavo kantrybės. Todėl kai draugėms pristatė savo pirmuosius darbus, šios negalėjo patikėti.
„Vėlimas patiko dėl to, jog greitai gali pamatyti rezultatą. Jei šauna kokia idėja, galiu velti ir iki paryčių, ašarotomis akimis, tol, kol išvysiu, kaip atrodo kūrinys“, – pasakojo Meilė. Tačiau ji prisipažino, kad vargu, ar būtų pasinėrusi į šią veiklą, jei kartu su vyru ir ką tik gimusia dukrele nebūtų išvykusi gyventi į Kijevą.
„Vyras gavo pasiūlymą vadovauti Kijeve esančiam įmonės filialui. Iš pradžių buvo sunku, nes nemokėjau kalbos, nieko nepažinojau, laiką leisdavau namuose, augindama dukrelę. Ėmiau ieškoti veiklos, taip pradėjau velti“, – kalbėjo kūrėja. Tiesa, pamoką ji gavo tik vieną, kai išmoko velti rutuliuką. Visa kita ilgų bandymų metu sužinojo ir išmoko pati.
„Nemėgstu skaityti teorijos, esu linkusi viską išbandyti praktiškai. Pirmąjį nuveltą meškiuką turiu iki šiol. Nors suveltas labai primityviai, jis man labai brangus“, – juokėsi jauna mama. Šiandien save ji vadina laimingu žmogumi, kuris turi mėgiamą užsiėmimą ir gali save išreikšti.
Mokė velti prezidento dukras
Pradėjusi velti, pirmuosius savo darbelius Meilė dovanodavo. Kijeve tuo metu nebuvo pirkti nei vilnos, nei kitų vėlimui reikalingų dalykų, todėl juos siųsdavosi iš Lietuvos. Pajutusi žmonių susidomėjimą M. Babaliauskienė ėmė rengti vėlimo mokymus. Norinčiųjų išmokti daugėjo, tad merginai šovė mintis iš Lietuvos atvežti vilnos, įkurti internetinę parduotuvę, o vėliau atidaryti ir tikrą, specializuotą vilnos ir jos darbelių parduotuvę.
„Prasidėjus krizei, bankrutavo įmonė, kuriai vadovavo mano vyras. Turėjome nuspręsti, ar likti Kijeve, ar grįžti į Lietuvą. Nusprendėme likti, nes nemanėme, kad krizė tiek užsitęs. Deja, laikas ėjo, o situacija tik blogėjo. Tada iniciatyvos ėmiausi aš. Pamenu, vėliau ir naktimis, ir dienomis“, – kelerių metų senumo įvykius prisiminė Meilė.
Į savo darbus ji įdeda daug teigiamų emocijų, todėl jie gaunasi šilti ir jaukūs. Nors ilgainiui veliančių kūrėjų Kijeve atsirado daugiau, konkurencija nebaugino, mat rinka ten – labai didelė. Meilės darbais žavėjosi net Ukrainos prezidento dukros, jos ne tik pirko lietuvės kurtus gaminius, bet ir mokėsi vėlimo meno paslapčių. „Tikiu, kad geriausia reklama – iš lūpų į lūpas“, – tikino kūrėja.
Be burnos, bet šypsosi
Šiandien savo meilės kupinais darbais moteris džiugina lietuvius, mat prieš dvejus metus išsiskyrė su vyru ir kartu su dukrele grįžo gyventi į Vilnių. Šiuo metu Meilė turi bendramintę, su kuria pamažu kartu toliau vysto verslo idėją. „Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad ji atsirado mano gyvenime. Man reikia šalia žmogaus, kuris tvirtai kojomis stovėtų ant žemės, mat pati vis pakylu virš debesų. Esu meniškos sielos, todėl organizaciniai ir kiti verslo tvarkymo reikalai man sunkiai įveikiami“, – prisipažino menininkė.
Moterys planuoja ir Lietuvoje atidaryti specializuotą parduotuvę, o kol vyksta paruošiamieji darbai Meilė užsiima papildoma veikla, kuri garantuoja stabilias pajamas. Tačiau nevelti ji nebegali. Vilnos į rankas neima tik kai yra blogos nuotaikos ar prastai jaučiasi, nes tiki, kad žmogaus energija persiduoda ir darbams.
„Atsimenu, kai viena maža mergaitė išvydusi dar nebaigtą velti meškiuką nustebo, kad nors šis dar neturi burnos, o jau šypsosi. Tikrai, ilgiausiai užtrunku formuodama žaisliukų žvilgsnį“, – pasakojo moteris.
Eglė VALIONIENĖ
