Jurgita Čeponytė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Pasidalijusio Kipro problemą gali išspręsti ne tarptautinė bendruomenė, o tik patys Kipro gyventojai, sako politologas profesorius Egdūnas Račius. „Pirmiausia graikakalbiai kipriečiai turėtų suvokti, kad turkakalbiai yra mažuma, su kuria reikia sugyventi, neprimesti savo valios ir stengtis rasti visiems priimtiną sprendimą“, – pastebi jis.
Anot E. Račiaus, teisiškai tarptautinė bendruomenė galėtų imtis tam tikrų sankcijų prieš Kipro graikų pusę, kad pagaliau būtų pradėta racionaliai kalbėtis. Vis dėlto pasaulio politologai, nagrinėjantys šią problemą, mano, kad didžiausia bėda ta, jog Kipro turkai tapatina save su turkais, gyvenančiais Turkijoje, o Kipro graikai – su graikais, gyvenančiais Graikijoje, ir niekas netapatina savęs su pačiu Kipru.
Istorinės neteisybės pradžia – dar britų valdymo laikais
Legenda pasakoja, kad Kipras – graikų meilės deivės Afroditės gimimo vieta. Tačiau naujojoje Kipro istorijoje meilės mažai. Saloje dominuoja priešiškumas tarp Kipro graikų ir turkų. Šalis padalyta į dvi dalis, jos sostinė – vienintelė pasaulyje, kurią dalija siena, o trečdalį Kipro teritorijos užima tik Turkijos pripažįstama valstybė.
Kiprietė mokytoja Marilea, gyvenanti graikiškoje Kipro dalyje, sako, kad kasdieniame gyvenime nejaučia, jog šalis padalyta ar kažkur yra dislokuota kitos valstybės kariuomenė. Tačiau pamiršti to neįmanoma. „Mes gyvename savo gyvenimą, bet mintis, kad šalis padalyta, niekada neapleidžia. Mano šeima ne iš Šiaurinio Kipro, ten neturėjo nei namo, nei žemės. Bet buvo daug žmonių, kurie visa tai turėjo ir viską prarado – niekas jiems to nesugrąžins“, – kalba Marilea.
Pasak politologo profesoriaus E. Račiaus, Kipro klausimas yra kompleksiška problema, kurią žiūrėti vertinti ir iš Kipro graikų, ir iš Kipro turkų pusės: „Kai kalbame apie Kipro salos gyventojus, turėtume pripažinti, kad tam tikra istorinė neteisybė buvo pradėta vykdyti dar britų valdymo laikais. Sala buvo padalyta į dvi dalis, šiaurinė dalis palikta turkakalbiams, kuriais nebuvo labai rūpinamasi. O graikakalbių, krikščionių, dalis britams imponavo, todėl toje dalyje buvo matyti augimas, progresas.“
Politologo žodžiais, Kiprui tapus nepriklausoma valstybe, socialiniai skirtumai ir nelygybė išliko, o graikakalbiai, deja, nesiekė, kad marginalizuota turkakalbių visuomenės dalis būtų įtraukta ir taptų mažuma, saugiai besijaučiančia savo pačių valstybėje.
Kalti ne paprasti žmonės, o valdžia
Kipras padalintas 1974 m., kai Turkija įsiveržė į šiaurinę salos dalį. Tai buvo atsakas į karinį perversmą, remiamą Atėnų. Kipro gyventojai, kaip ir kalbinta Marilea, šią istorijos dalį žino puikiai: 1963 m. buvo daug riaušių, sukilimų, susirėmimų, o 1974 m. suorganizuotas perversmas, kuriuo norėta nuversti legaliai išrinktą prezidentą.
„Tai darė ekstremistinė nacionalistų grupuotė. Kipro graikai bandė juos numalšinti. O tai suteikė pretekstą Turkijai įsiveržti neva norint apsaugoti turkus. Bet to jie tik ir laukė. Didžioji dalis graikų neturėjo jokių problemų su turkais. Tai buvo valdžios problemos“, – išsitikinusi kiprietė. Moteris pasakoja, kad jos pačios senelių namą per riaušes sudegino turkai, bet žmonės neapykantos turkams nejaučia, nes supranta, kad tai ne tų žmonių, kurie čia gyvena, o valdžios problema.
Profesorius E. Račius pabrėžia, kad, prasidėjus neramumams, turkų mažuma buvo ta, kuri labiausiai kentėjo: „Vėliau turėjo įsikišti ir Turkijos valstybė, o įsikišimą galima būtų pateisinti. Tik dažnai sakoma, kad turkų kariuomenė užmiršo išeiti ir liko „okupuotoja“ šiaurinėje dalyje. Vis dėlto Turkijos valstybės kariuomenė Kipro teritorijoje irgi nėra natūralu.“
1974 m. sala buvo padalyta į šiaurės ir pietų. Šiaurinėje dalyje, kuri užima trečdalį salos, apgyvendinti Kipro turkai, o pietinėje – Kipro graikai. Jungtinių Tautų (JT) taikdariai tada skaičiavo, kad iš salos šiaurės pasitraukė arba buvo išvaryti 165 tūkst. graikų, o iš pietinės – 45 tūkst. Kipro turkų. Tačiau konfliktuojančios pusės tvirtina, kad iš tikrųjų šie skaičiai gerokai didesni.
Vienintelis pasaulio miestas, kurį dalija tikra siena
JT buferinė zona, dažniausiai vadinama Žaliąja linija, dalija Kiprą į dvi dalis nuo Morfu iki Famagustos ir eina per šalies sostinę Nikosiją. Šioje zonoje vis dar patruliuoja JT kariai. Nikosija pasaulyje yra vienintelis miestas, vis dar padalytas tikros sienos.
Žaliąją liniją JT nubrėžė dar 1963 m., siekdama sumažinti įtampą tarp kartu gyvenančių bendruomenių. Ši linija tapo nepereinama po Turkijos invazijos į Kiprą. Buvo įkurti keli kontrolės postai, pro kuriuos buvo galima patekti iš vienos salos pusės į kitą.
1983 m. turkų kontroliuojama Kipro sritis pasiskelbė esanti Šiaurės Kipro Turkų Respublika. Tačiau tokią valstybę pripažįsta tik pati Turkija, šiaurinėje šalies dalyje dislokavusi apie 30 tūkst. karių. Kipro graikai pyksta ant Kipro turkų dar ir dėl to, kad šie gyvena gražiausioje šalies dalyje.
„Mūsų tėvai sako, kad turkai pasiėmė gražiausią salos dalį. [...] Esu buvusi turkiškoje dalyje. Atrodo, kad ten tikrai esi kitoje šalyje“, – tikina kiprietė Marilea.
ES viltys neišsipildė
Kiprui vykdant derybas dėl narystės Europos Sąjungoje (ES), buvo siekiama susitarimo. JT remiamos derybos tęsėsi visus 2002 m. ir taikos planas vis dėlto buvo sukurtas. Paskui ES pakvietė Kiprą prisijungti prie Bendrijos. Buvo tikimasi, kad Kipras į ES įstos vieningas. Tačiau viltys sudužo, nes, atėjus 2003 m. kovui, iki kada Kipro turkai ir graikai turėjo susitarti bei įgyvendinti JT taikos planą, rezultatų vis dar nebuvo.
Vis dėlto po kelių mėnesių buvo supaprastinti sienos kirtimo apribojimai. Žmonės, kurie tris dešimtmečius nebuvo kitoje salos pusėje, galėjo tai padaryti. Tačiau daugiau jokio progreso nebuvo. Todėl JT turėjo iš naujo peržiūrėti Kipro suvienijimo planą. Abiem pusėms jis vėl buvo pateiktas 2004 m. balandį. Kipro turkai šiam planui pritarė, bet graikai atmetė.
Politologas E. Račius pastebi, kad taip nutiko, nes Kipro graikai niekada nesutiks su jokiais kompromisais. Kiprietė Marilea patvirtina profesoriaus žodžius ir sako, kad nebuvo įmanoma sutikti su pasiūlytu taikos planu: „2004 m. buvo referendumas dėl Kofi Annano plano, bet du trečdaliai Kipro gyventojų nepritarė siūlymui. Graikai tam nepritarė. Buvo siūloma, kad ketverius metus prezidentas būtų graikas, kitus ketverius – turkas. Tai prieštarauja konstitucijai. Prezidentas turi būti renkamas, o ne paskiriamas tokia tvarka.“
Pasak Marileos, didžioji dalis kipriečių verčiau paliks viską taip, kaip yra, bet nesutiks su neteisingu sprendimu ir nenusileis primestoms taisyklėms bei sprendimams.
Taigi gegužę sala prisijungė prie ES vis dar padalyta.
Susitarti kliudo ir Graikija
Žvelgiant iš tarptautinės perspektyvos, Kipro konfliktą privalu išspręsti dėl keleto priežasčių. Ne tik dėl to, kad jis tęsiasi jau daugiau nei 40 metų ir silpnina pasitikėjimą tarptautine bendruomene, kaip galinčia išspręsti valstybių vidaus nesutarimus, bet ir sustiprina nuomonę, kad dvi etninės bendruomenės negali gyventi kartu po vienos valstybės vėliava.
Kaip rašo apžvalgininkai, šis konfliktas gali būti vertinamas kaip tarptautinės bendruomenės bei naujos pasaulio tvarkos laboratorija. Jei galų gale būtų susitarta, suvienytas Kipras taptų modeliu kitoms valstybėms, kaip spręsti vidinius konfliktus bei mažinti įtampą tarp etninių bendruomenių. Dėl to JT visada skyrė ypatingą dėmesį Kipro problemai bei nuolat deda didžiules pastangas, kad šis klausimas būtų pagaliau išspręstas.
Tačiau tiek politologas E. Račius, tiek kalbinta kiprietė nemato galimybės kokioms nors organizacijoms išspręsti Kipro klausimą. Anot profesoriaus, teisiškai tarptautinė bendruomenė galėtų imtis net tam tikrų sankcijų prieš Kipro graikų pusę, kad pagaliau būtų pradėta racionaliai kalbėtis ir bandyti taikytis. Nors, pastebi jis, ES, priėmusi pietinę Kipro dalį, bent jau išsireikalavo, kad turkakalbiams atsivertų sienos, nes iki tol iš šiaurinės dalies keliauti į pietinę buvo labai sudėtinga.
„Kažkoks poslinkis yra, ir galima sakyti, kad tarptautinė bendruomenė padarė labai daug įtakos. Bet ar ji pakankamai spaudė graikiškąją pusę? Turbūt ne, nes Graikijos valstybė, kuri suinteresuota palaikyti Kipro graikus, yra tam tikras kliuvinys susitarti“, – svarsto politologas.
Taip pat jis mano, kad problemą gali išspręsti ne tarptautinė bendruomenė, o tik patys Kipro gyventojai. Pirmiausia graikakalbiai kipriečiai turėtų suvokti, kad turkakalbiai yra mažuma, su kuria reikia sugyventi, neprimesti savo valios ir stengtis rasti visiems priimtiną sprendimą.
Anot pasaulio politologų, nors taikos planai kurti siekiant gero, JT nepavyko suvokti identiteto problemos Kipre. Todėl taikdarių pastangos niekada nepasiekė tikslo. Kipriečių identitetas turi būti suprantamas ne kaip kažkurios etninės bendruomenės stiprinimas ar silpninimas, o kaip dviejų bendruomenių dalijimasis viena žeme ir istorija. Tačiau, kuo toliau, tuo sunkiau rasti tą bendrą identitetą.
Skiria kultūra ir religija
Kipro graikė Marilea Turkijos elgesį lygina su mokinių peštynėmis mokykloje: „Aš esu čia, esu stipresnė už jus, turiu jūsų namą ir jo neatiduosiu. Jei Turkija nenorės, ji niekada ir neatiduos to, ką pasiėmė.“
Be to, primena ji, ES draudžia perkelti gyventojus iš vienos vietos į kitą, todėl imigrantų išsiųsti negalima – juk čia jau jų namai, žmonės čia gyvena jau 40 metų. „Pasiūlytas sprendimas buvo toks – gerai, mes atiduosime tai, bet visa kita pasiliksime. O mes norime visko, ką iš mūsų paėmė. Tik tai neįmanoma, mes neatgausime to, kas paimta. Kitaip tūkstančiai žmonių turėtų grįžti į Turkiją, palikti savo namus. Šioje situacijoje nėra sprendimo, kuris patenkintų abi puses“, – įsitikinusi kiprietė.
Kad būtų galima suprasti konflikto esmę, svarbu žinoti visą dviejų tautų kaimynystės istoriją. O bendra turkų ir graikų istorija Kipre skaičiuoja jau beveik 500 metų. Turkai į Kiprą atvyko dar XVI amžiuje, kai osmanai atkovojo salą iš Venecijos. Iki osmanų užkariavimo didžioji dalis salos populiacijos buvo graikiškai kalbantys žmonės.
Po osmanų triumfo saloje apsigyveno turkų kariai. Vėliau osmanų sultonas išleido įsakymą, kuriame numatyta į Kiprą išsiųsti tam tikrą skaičių turkų šeimų, užsiimančių įvairiais amatais: siuvėjų, dailidžių, virėjų, akmentašių bei kitų amatininkų. Iki XVII amžiaus pabaigos apie 30 tūkst. turkų apsigyveno Kipre ir sukūrė gana didelę bendruomenę, sudarančią penktadalį salos gyventojų.
Dviem tautoms apsigyvenus vienoje mažoje saloje, iš pradžių nebuvo jokių konfliktų požymių. Tačiau dėl skirtingos kultūros, religijos bei kalbos skirtingos bendruomenės beveik nebendravo. Jos norėjo gyventi atskiruose kaimuose, atskirose miestų dalyse, todėl kaimai bei miestai tapo visiškai graikiški arba turkiški. Vaikai taip pat lankė graikiškas arba turkiškas mokyklas, kuriose buvo stipriai skiepijamas patriotizmas. Vėliau atsirado ir oficialus suskirstymas pagal etnines bendruomenes, kurioms vadovavo tų bendruomenių atstovai.
Kaip minėjo profesorius E. Račius, salai pakenkė ir Didžiosios Britanijos valdymas, kai buvo rūpinamasi tik graikiškąja dalimi, o turkiškoji buvo palikta likimo valiai. Politologai, nagrinėjantys Kipro problemą, mano, kad didžiausia bėda yra ta, jog Kipro turkai tapatina save su turkais, gyvenančiais Turkijoje, o Kipro graikai – su graikais, gyvenančiais Graikijoje. Bet niekas netapatina savęs su pačiu Kipru, todėl susitarti sunku.
Kipro graikai nepritaria jokiems taikos planams, nes nori 40 metų atsukti laiką atgal, kai valstybė buvo nepadalyta. O Turkija kol kas nė nekalba apie kariuomenės išvedimą, todėl turistai, atvykę į vieną mažą salą, pamato dvi. Todėl norintieji apkeliauti Kiprą nuomotu automobiliu į Šiaurę važiuoti nelabai gali, nes ten negalioja net graikiškoje dalyje įsigytas vairuotojo civilinės atsakomybės draudimas.
