Žmogaus studijų centro vadovas dr. Gintaras Chomentauskas lietuvių tautą apibūdina kaip neturinčią emocinio bendrumo ir nusivylusią savo šalimi. Tačiau anot psichotarapeuto, tokia tautos būklė priklauso ne nuo ekonominės gerovės.
Prabėgo jau du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiai. Į naujus iššūkius Lietuva žengė optimistiškai, ryžtingai, daugelis laukė vis geresnių permainų. Kokia Lietuva yra šiandien? Kaip lietuviai žiūri į rytojų?
Vis pesimistiškiau ir įtariau ... Žmogaus studijų centras su partneriais (TNS Gallup ir Baltijos tyrimai) jau trečius metus dėmesingai stebi lietuvių psichologinę būklę. Su gailesčiu tenka konstatuoti, kad pastaraisiais metai ji sparčiai prastėja. Su teiginiu „ateitis man atrodo niūri“ 2008 metais sutiko 35 proc., o 2010 tokių buvo jau 48,7 proc.
Blogiausia, kas įvyko Lietuvoje per du nepriklausomybės dešimtmečius, tai – pilietiškumo jausmo sunykimas. Savo pradine reikšme „pilietis“ reiškia pilies gyventoją, t.y. asmenį kuris jaučiasi priklausąs tam tikrai bendruomenei, pasiruošęs prisidėti prie jos gyvenimo gerinimo, jei reikia – ją ginti. Kai dingsta šis jausmas, žmonės pradeda jaustis vieniši, nesaugūs, jų „pilis“, vaizdžiai tariant, susitraukia iki šeimos ar atskiro asmens, vietoj „Tautos jėga vienybėje“ atsiranda „Kiekvienas už save“.
Šis reiškinys yra didžiulis pavojus tautai, nes nyksta emocinis bendrumo pagrindas, noras priklausyti , tapatintis su tauta, net priešingai, kitos „pilies“ gyventojai tampa patrauklesni. Pasvarstykite patys, į klausimą „Jei turėtumėte galimybę išvykti dirbti pagal specialybę ir gyventi į išsivysčiusią šalį (pvz., Vakarų Europą, JAV , ar kitą šalį), tai...“ 2008m. „taip ir tikrai taip“ atsakė 40 proc, o 2010 m. jau 54 proc. gyventojų. Nepasitenkinimas gyvenimu savo šalyje - milžiliškas. Kaip mes Lietuvą per 20 metų padarėme tokia, kurioje patys nebenorime gyventi?
Susidaro toks įspūdis, kad užtektų pakelti atlyginimus, įkurti darbo vietų – ir visi bus iš karto laimingi. Kokie faktoriai lemia tautos individų laimę?
Tikrai ne vien piniginės storis, ar ekonominės situacijos vertinimas. 2008 metais lietuvių, teigiančių, kad yra nelaimingi, ar nelabai laimingi buvo 27,3 procentai, 2009 metais - 30,3 proc., o 2010 metų pabaigoje net 40,7 proc., t.y. per metus nelaimingųjų padaugėjo 30 proc. Ar tai lėmė vien ekonominės situacijos blogėjimas? Ne, nes mūsų tyrimo duomenimis 2010 metų pabaigoje teigiančių, kad ekonominė situacija lyginant su praeitais metais pablogėjo buvo 56 proc., tuo tarpu 2009 net 90,6 proc. Taigi manome, kad ekonominė situacija – ne blogesnė, bet tai mažai keičia mūsų būseną. Taigi, pinigėliai gyvena savo gyvenimą, o jausmai kitą. Mokslininkai seniai yra pastebėję, kad turtingesnės šalys – nebūtinai laimingesnės. Laimingesnės tos, kurios yra labiau sutelktos, turi stabilias vertybes, tos, kuriose glaudesni tarpasmeniniai ryšiai.
Žmogaus studijų centro jau atlikta analizė įtikinamai rodo, kad lietuvių laimės jausmas glaudžiausiu būdu susijęs su tuo, kiek mes jaukiai jaučiamės tarp kitų bendruomenės narių, kiek jaučiamės reikalingi, kiek pasitikime vieni kitais ir institucijomis, galiausiai, ar didžiuojamės savo šalimi. Deja, šiose srityse stebimi neigiami pokyčiai prognozuoja didėjantį susiskaldymą ir gilėjančią emocinę duobę. Jei dar 2008 metais teigiančių „Didžiuojuosi, kad esu Lietuvos pilietis“ buvo 82,9 proc, tai per dvejis metus patriotų sumažėjo iki 59,7 proc. Šitame kontekste nestebina nei emigracijos mąstas, nei didėjanti erzalinė santykiuose tarp žmonių.
Kokią realią įtaką valdžios sprendimai daro kasdieniam žmogaus gyvenimui, jo pasaulėžiūrai, sprendimams?
Milžinišką. Pavyzdžiui, prisiminkime naktinę mokesčių reformą. Ne be šios reformos pagalbos bedarbystė šoktelėjo iki 17 proc., tūkstančiai verslų užsidarė. Darbo netekę žmonės tikrai neploja katučių, taip pat kaip ir bankrutavę verslininkai. Ką jie galvoja apie valdžią? Spėkit, jei nežinote iš pirmų lūpų... Veikiausiai nei vieni, nei kiti greitai neatgaus tikėjimo, kad jų išrinkta valdžia atstovauja jų interesus, o ne kaišo kažkokias biudžeto skyles. Šiuo atveju net nelabai svarbu, ar padaryti sprendimai buvo, kaip teigiama, reikalingi ir neišvengiami. To žmonės tiesiog nežinojo ir nežino iki šiol. Jie nedalyvavo svarstant ir sprendžiant. Bent jau stebėdami debatus dėl galimų alternatyvų. Nes alternatyvų – „nebuvo“ ...
Jei piliečių dauguma, ypač sunkiu laikotarpiu nesuprasta ir neremia savo išrinktųjų sprendimų, iškasta takoskyra greitai neužaugs. Nesuprantu, kaip galima nepastebėti ir nereaguoti į tai, kad Seimu pasitiki apie 5 proc. Lietuvos gyventojų, tuo tarpu kai Skandinavijos šalyse jis višija 60 procentų. Galima sakyti, kad šis palyginimas rodo, kad Lietuvos valdžia 12 kartų blogiau palaiko ryšį su žmonėmis, ir kad žmonių pasitikėjimas išeikvotas. O jei nepasitiki laivo kapitonu, nejučia kyla mintys progai esant persėsti į kitą.
Dažnai žmonės nusivilia sistema, nes teigia, kad vienas, pakeisti nieko negali. Koks realus vieno žmogaus indėlis į šalies ūkį, tautos pozityvų mąstymą?
Ekonomistai kuo toliau tuo labiau supranta ir remiasi tuo, ką seniai pilnu balsu sako psichologai – jei žmogus jaučiasi prislėgtas ir bejėgis, pesimistiškai vertina ateitį, tikėtis iš jo ekonominio aktyvumo, verslumo, ar bent jau didesnio vartojimo nėra pagrindo. Jei to nėra, ekonomika irgi grimsta į letargo miegą. Juk ji susideda ne iš vagonų, plytų, ar net pinigų bankų seifuose, o iš žmonių aktyvumo kuriant pridėtinę vertę. Krizė pirmiausiai yra pokytis žmonių emocijose ir jų įtakoje daromuose sprendimuose.
Apimti baimės žmonės kaip sraigės susitraukia ir sulenda į savo namelius laukdami geresnių laikų. Nesena praeitis vaizdžiai parodė, kas atsitinka panikai įsismarkaujant biržose ir ekonomikose – jos griūna. Deja mūsų politikų protų dar nepasiekė triviali tiesa, kad tam, kad žmonės būtų ekonomiškai aktyvūs, jų pasitikėjimą reikia didinti, o ne juos gąsdinti baubais, jiems reikia laisvių, o ne vis didesnių reglamentų, stabilumo ir paprastų suprantamų taisyklių, o ne įstatymų gausybės, kurių jau niekas dorai nesupranta, ir nebežino, ar pakvietęs kaimyną talkon turėjo su juo sudaryti darbo sutartį ...
Pesimistinės nuotaikos, nepasitikėjimas, susiskaldymas, pasimetimas yra realus ekonominis veiksnys. Jei šių dalykų nepakeisi, nepasikeis ir šalies ekonomika. Liūdni, bejėgiai ir susipriešinę žmonės nėra kūrėjai.
Pasaulį siaubiant krizei ne vienoje šalyje kilo neramumų ir pykčio bangos dėl netinkamų šalies vadovų sprendimų. Mes taip pat valdžią kritikavome daug, kodėl lietuviai neišėjo į gatves, į masinius piketus?
Viena vertus, valdžia ir jėgos struktūros ėmėsi ryžtingų veiksmų slopindama 2009 metu sausio protestus prieš naktinį mokesčių “perversmą“ ir pasiekė norimą rezultatą - žmonės ir profsąjungos išsigando ir pritilo. Tačiau, kokios yra ilgalaikės valdžios jėgos demonstravimo pasekmės? Jos yra dvi ir abi nėra labai patrauklios.
Žinojimas, kad kitą kartą negausi leidimo demonstracijai prie Seimo rūmų tik didina slėgį socialiniame garo katile, sustiprina visuomenės nuostatą, kad esam mes, paprasti žmonės, ir jie, kuriems mes nerūpim. Mitingai taip pat reikalingi ir valdžiai, nes akivaizdžiai signalizuoja įstatymų leidėjams, kada jie nuvylia rinkėjų lūkesčius ir suteikia galimybę naujai pažiūrėti į savo sprendimus ar į jų pristatymą visuomenei, o protestuotojams suteikia viltį, kad jie gali bendrauti su valdžia ir daryti įtaką jos sprendimams.
Atimk šią viltį ir tada darosi suprantamas mūsų tyrimo rezultatas: į klausimą „Ar eilinis pilietis gali turėti įtakos valdžios sprendimams „ , „ne“ ir „tikrai ne“ atsako 84,7 proc. gyventojų! Šis mūsų šalyje išplitęs bejėgiškumo jausmas bei socialinis susiskaldymas gali paaiškinti, kodėl iki šiol protestai nėra masiški.
Kiek ilgai?
Psichiatras Laing parašė tokią formulę: priespauda plius mistifikacija lygu susvetimėjimas. Susvetimėjimas su pačiu savimi, su kitais žmonėmis. Dabar esame šioje būklėje. Tačiau, jei šioje lygtyje mistifikacija pasikeis į sąmoningą klaidų, aplaidumo suvokimą, bei bus įvardinti mistifikacijų autoriai, tai sukels žymiai pyktesnes žmonių reakcijas: priespauda plius įsisąmoninimas lygu agresija.
Pyktis dažniausiai yra aklas ir nesirenka taikinių. Tikrai nesinorėtų Lietuvoje tokių masinių riaušių kaip Graikijoje. Norėtųsi, kad patys sau įrodytume, kad valdžia ir paprasti žmonės yra pakankamai kantrūs ir protingi mažindami didėjančią priešpriešą. Bet tam, pirmiausia, reikia įsisąmoninti esamos situacijos rimtumą, reikia naujos kokybės dialogo, kitokio valdžios struktūrų bendravimo su žmonėmis, pozityvios, argumentuotos alternatyvų analizės ir gebėjimo įtikinti priimtų sprendimų teisingumu.
Jei nesusigrąžinsime pasitikėjimo savo pačių išrinktais, o ne rusų statytiniais, kuo gi tada tikėsime? Bet kuo, tik ne pačiais savimi. O norėtųsi, kad suprastume, jog gyvename toje pačioje „pilyje“, ir kad nuo mūsų visų pastangų, o ne nuo naujo, gero „karaliūno, kuris atjos per kvepiantį sniegą“ priklauso mūsų ateitis.
Dr. Gintaras Chomentauskas yra Žmogaus studijų centro vadovas. CV:
Gintaras Chomentauskas gimė 1957 m. liepos 27 d. Klaipėdoje1980 m. baigė Vilniaus universitetą1985 m. - baigė Maskvos universitetą1985 m. pedagogikos mokslų kandidatas1991–1992 m. Kalifornijos šeimos studijų centro (North Holivude) vizituojantis profesoriusNuo 1991 m. Žmogaus studijų centro prezidentas, žurnalo „Psichologija tau“ redaktorius2002 m. tapo Lietuvos grupinės psichoterapijos asociacijos prezidentu
Neringa Medutytė
