Turite būti kiek keistoki, jei norite išsiskirti klasifikacinėje grupėje, į kurią įeina aštuonkojai ir austrės. Chitonai gali pasirodyti kiek panašūs į jūrų sraiges, judėdami ant vienos raumeningos kojos ir maitindamiesi dumbliais, bakterijomis ir kartais mažais bestuburiais gyvūnais. Tačiau dr. Derkas Joesteris iš Šiaurės vakarų universiteto susidomėjo jų dantimis.
Chitonai dantimis graužia uolas, ant kurių gyvena, kad surinktų visą smulkų maistą. Nors nusidėvėjus seniems dantims jiems išauga nauji, šiems moliuskams būtų sunku gyventi su tokiais dantimis, kuriuos turi didžioji dalis gyvūnų karalystės. Todėl chitonams išsivystė dantys iš vienos iš sunkiausių mokslui žinomų medžiagų ir jie buvo pritvirtinti prie minkštos radulės – raumeningo liežuvėlio.
Leidinyje „Proceedings of the National Academy of Sciences“ D. Joesteris ir jo kolegos, bendradarbiaudami su sinchrotronų ir elektroninių mikroskopų specialistais, tyrė keistus C. stelleri (dar vadinamus gumboot chiton) dantis.
Jie pranešė apie amorfinio geležies hidroksifosfato mineralo, žinomo kaip santabarbaraitas, buvimą. „Šis mineralas geologiniuose mėginiuose buvo pastebėtas tik labai mažais kiekiais ir niekada nebuvo matytas biologiniame kontekste“, – sakė D. Joesteris. Kiti padarai turėtų gailėtis, kad neišvystė santabarbaraito.
„Jame yra didelis vandens kiekis, todėl jis yra stiprus ir mažo tankio. Manome, kad tai galėjo sukietinti dantis, nepridedant daug svorio“, – paaiškino D. Joesteris.
Santabarbaraito taškeliai pasiskirsto per C. stelleri viršutinę adatą – tuščiavidurę struktūrą, jungiančią danties galvą su radule. D. Joesteris ją lygina su žmogaus dantų šaknimis. Mažesnė nei milimetro dydžio adata viršuje yra 3–8 kartus kietesnė nei apačioje.
Tokia medžiaga gali būti naudinga ir žmonėms, net jei niekada negraužiame uolų. D. Joesteris ir bendraautoriai nusprendė pabandyti pasidaryti rašalą, kurį galėtų įdėti į 3D spausdintuvą ir sukurti kietus darinius. D. Joesteris pastebėjo, kad rašalu galima sukurti ypač kietas struktūras.
„Mechaninės konstrukcijos yra stiprios tik tiek, kiek stipri yra silpniausia jų grandis, todėl įdomu sužinoti, kaip chitonai išsprendžia inžinerinę problemą – prijungia savo dantį prie minkštos konstrukcijos, – sakė D. Joesteris. – Tai tebėra reikšmingas iššūkis šiuolaikinėje gamyboje, todėl mes stengiamės stebėti tokius organizmus kaip chitonai, kad suprastume, kaip tai daroma gamtoje, kuri išsivystymui turėjo pora šimtų milijonų metų.“
