Bazinių socialinių pajamų idėja kartas nuo karto išlenda kaip viena galimybių išsivysčiusiose visuomenėse panaikinti skurdą, bei atskirtį. Ir nėra taip, kad ji būtų visai beprotiška, nes tam tikri šios idėjos elementai yra įgyvendinami realybėje.
Pavyzdžiui, Lietuvoje buvo įvesti vaiko pinigai – juos gauna kiekvienas vaikas nuo gimimo iki pilnametystės, o kartais, jei mokosi mokykloje, ir ilgiau. Šis sprendimas padėjo reikšmingai sumažinti vaikų skurdą.
Tačiau nuo platesnio bazinių socialinių pajamų idėjos pritaikymo susilaiko visos pasaulio valstybės, nes tai labai brangu, taip pat nesutariama, kaip tai paveiks žmogų. O gal visi pradės tingėti ir gulės krapštydami nosį? O gal visi tapys paveikslus, kurių niekam nereikia?
Tačiau ekonomistas Raimondas Kuodis siūlo žiūrėti visai kitaip. Mokslininko teigimu, idėją kiekvienam piliečiui mokėti pinigus už nieką nuolat kelia Davoso forume susirinkę turtuoliai ir elito atstovai. Jie siekia kažkaip atsakyti į vykstantį epochinį perversmą: vystantis technologijoms bei dirbtiniam intelektui darbuotojai taps pakeičiami, darbas, kaip toks, nyks, bet žmonės turės turėti pajamų, kad galėtų pirkti, kas gaminama.
Ateities realybėje tikrai gali būti, jog dirbti liks tik dviejų tipų žmonės – labai kūrybingi, superprotingi, kurių niekaip nepakeisi dirbtiniu intelektu, bei tie, kurios pasamdyti bus pigiau nei investuoti į tas pačias funkcijas atliekančias technologijas. Visa vidurinioji klasė gali būti išstumta. O juk reikia, kad vartojimas nesloptų, reikia, kad be darbo likę žmonės neitų su šakėmis versti elito.
Kaip pinigai už nieką veikia žmones?
Visa ši diskusija vyko Seimo Ateities komitete surengtoje diskusijoje apie bazines universalias pajamas. 500 eurų ribą asmeniui Lietuvoje „iš akies“ nustatė ekonomistas, Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka, mat panašiai tokia yra skurdo rizikos riba vienam asmeniui Lietuvoje. Skurdo rizikos riba 2021 metais sudarė 483 eurus vienam asmeniui, o šeimai iš dviejų suaugusių ir dviejų vaikų – 1015 eurų.
Apskritai, regis, nedaug ekspertų pritaria bazinėms universalioms pajamoms, kai kiekvienam gyventojui per mėnesį būtų mokama nustatyta pinigų suma. Pasaulyje dar nėra ir nė vienos valstybės, kuri taip elgtųsi. Kol kas vyko tik eksperimentai, kai mokslininkai bandė nustatyti, kaip elgiasi žmonės gaudami pajamas už nieką – ar pagerėja jų savijauta, ar jie tampa kūrybingesni, verslesni, o gal kaip tik aptingsta, nieko nebenori ir tampa apatiški.
Vienas garsiausių eksperimentų vyko Suomijoje, kai atrinktiems 2 tūkst. bedarbių kas mėnesį buvo mokama po 560 eurų be jokių išankstinių sąlygų, nesvarbu, ar jie per tą laiką įsidarbino, ar ne. Patys eksperimento dalyviai pasakojo jautę mažiau streso ir buvę laimingesni, nes mažiau jaudinosi dėl pinigų. Kai kurie eksperimentavo, atidarė verslą, rašė knygas. Bet ekspertai pripažino, kad poveikis daugiausia yra psichologinis, tačiau toks būdas į laimę yra itin brangus.
Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorė Birutė Visokavičienė mano, kad mokėti kiekvienam asmeniui bazines pajamas yra puiki idėja, nes tik tuomet darbo rinka išties taptų laisva: žmonės nebijodami galėtų rinktis geresnį, prasmingesnį, patinkantį darbą, laisviau priešintųsi išnaudojimui, nesutiktų su neteisingu, jų požiūriu, atlyginimu, iš esmės padidintų darbuotojų galias.
Profesorė pabrėžia, kad bazinės universalios pajamos padėtų įveikti skurdą, atskirtį, nebereiktų daugybės biurokratinių įstaigų, kurios egzistuoja šiuo metu ir tikrina žmones, ar tikrai jie skursta, ar jiems reikia mokėti pašalpas.
„Suomijos eksperimentas Lietuvoje buvo nesuprastas, bet aiškiai pasako, kad pralenkia organizatorių ir tyrėjų lūkesčius: žmonės keičia savo elgseną, pasikeičia jų gyvenimo būdas, jaučiasi geriau, yra sveikesni, geriau miega, nori dirbti, nenutraukia darbo ryšių su savo užimtumo tarnybomis. Labai daug pavyzdžių, kur pasikeičia žmonių nuotaika, jie padaro daug gerų darbų: žurnalistas parašo knygą, kažkas kitus darbus padaro, ieško darbo. Niekas nenori nedirbti, kiekvienas žmogus nori dirbti. Taip, kad čia nėra žodžio „ne“ darbui. Aš bandau sugriauti tą mitą, kad žmonės nenorės dirbti. Norės“, – teigia B. Visokavičienė.
Profesorė taip pat pažymėjo, kad dėl technologinio proveržio dauguma esamų darbo vietų išnyks, jos bus robotizuotos, todėl teks galvoti, ką daryti, kai iš dabartinių kelių tūkstančių darbuotojų įmonei reikės vos kelių. Išmokos už nieką B. Visokavičienei atrodo kaip viena iš išeičių, nes juk žmonės vis tiek turės kažkaip gyventi.
Siūlė netvirkinti jaunimo
Bet, pavyzdžiui, „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis mano, jog mokėti pinigus už nieką visiems gyventojams būtų be proto brangu, todėl neįmanoma. Jis taip pat suabejojo poveikiu žmonėms, manydamas, kad tikriausiai tai taptų paskata nedirbti arba dirbti mažiau.
„Aš prieš penkerius metus buvau paskaičiavęs, kad jeigu visos valstybės lėšos, kurios skiriamos socialinėms išmokoms (būtų skiriamos šiam tikslui), taip pat būtų panaikinamos visos administravimui skiriamos išlaidos, tuomet kiekvienas Lietuvos pilietis galėtų gauti po 200 eurų per mėnesį. Ir čia įskaitant pensininkus, kas reiškia, kad pensininkų pensijos būtų perskirstomos ir pavirstų į universalias bazines pajamas. Akivaizdu, kad pagal tokį supratimą nebūtų sukuriamas gerovės ekonomikos modelis“, – pasakojo N. Mačiulis.
Ekonomisto nuomone, tokiu atveju tekstų galvoti, kaip pakeisti idėją ir susiaurinti pinigų už nieką gavėjų ratą. Tarkime, pinigų būtų galima nemokėti dirbantiems žmonėms. Jis taip pat paneigė mintį apie pinigų sutaupymą panaikinus administracinę naštą.
N. Mačiulio tvirtinimu, pažangesnės valstybės tobulina išmanaus elektroninio valdymo priemones, todėl administravimas ilgainiui taps paprastas ir greitas, tam nereikės tūkstančių socialinių darbuotojų ar išmokų specialistų. „Tas argumentas susilpnės ateityje“, – sako N. Mačiulis.
Tačiau, jo manymu, pagrindinis klausimas šiuo atveju, ar pinigai už dyka panaikins žmonių norą dirbti, ar ne? N. Mačiulis labiau atliepė šiandieninę situaciją, kai, regis, Lietuvoje laisvų darbo vietų yra, bet nemažai ir nedirbančių žmonių, darbdaviai skundžiasi kvalifikuotų darbuotojų trūkumu. Taigi, pasak ekonomisto, bazinės pajamos tik paskatintų žmones dar labiau išeiti iš darbo rinkos, kai realiai Lietuvai reikia kurti instrumentus, kurie skatintų žmones dirbti.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė Elena Leontjeva buvo dar griežtesnė. Jos nuomone, pinigai už dyką tiesiog iškreiptų visą sistemą, nes žmonės gautų pinigus nesukurdami jokios vertės, jokių prekių ar paslaugų, nepasitarnaudami kitiems.
„Jeigu vaikas nuo jauno amžiaus žinos, kad jam nebūtina šiame gyvenime rasti pritaikymą savo talentui ir tarnauti kitiems žmonėms (čia tarnystės aspektas yra esminis), tai žmogus, kaip žinome, yra ribota ir silpna būtybė, jis atsipalaiduos ir neugdys visų reikalingų gebėjimų. Jau dabar jaunoji karta pasižymi baime gyventi, baime įeiti į suaugusių gyvenimą, ta baimė gali būti dar paskatinta“, – pastebi ekonomistė.
Anot E. Leontjevos, jeigu žmonės gaus pinigus jų neužsidirbę, jie galbūt užsiims kūryba, bet tokiu atveju gali kurti tai, ko kitiems nereikia. Tarkime pritapys paveikslų, kurie niekam negražūs ir jų niekas nenorės pirkti, prirašys knygų, kurių niekas nenorės skaityti. Tokiu būdu tai bus visai netvaru, nes bus gaminama ir kuriama, kas patinka kuriančiajam, bet ne kitiems žmonėms.
Ji pabrėžė, kad dauguma inovacijų gimsta stokos atmosferoje, kai norima išspręsti kokią nors žmones kamuojančią problemą, tuo metu atradimai dėl atradimų nebus efektyvūs ir pritaikomi.
„Norėčiau, kad mes fokusuotumėmės į dalykus, kurie netvirkina mūsų jaunimo. Visose mokyklose vyksta debatai ir vaikai nuo jauno amžiaus yra pratinami prie idėjos, kad galima gyventi nieko neturint, jie išmoksta labai gerai pagrįsti, kodėl jie yra to verti, bet pagalvokime kokia ateitis laukia šitų vaikų. Tai yra pavojingas virusas mūsų visuomenėje“, – pastebėjo E. Leontjeva.
500 eurų greitai atrodys kaip 0 eurų
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovas, Seimo narys Linas Slušnys sakė esantis tikras, kad gavę po 500 eurų už nieką piliečiai po kelerių metų jausis taip, tarsi tie 500 eurų yra 0 eurų. „Matematikoje tai vadinama nulio perkėlimu“, – sako parlamentaras, kuris pagal profesiją yra psichiatras ir šiuo atveju kalbėjo ne apie pinigų vertę rinkoje praėjus tam tikram laikui, bet apie žmonių požiūrį į sumą pinigų, kuri gaunama nepajudinus nė piršto.
„Tai, ką jūs duosite šiandien, tarkime po 500 eurų išdaliname, nežinau iš kur ir kaip, nežinau kas ir kokiu būdu tą uždirba (nes 200 nieko nereiškia, 500 – taip), ir kas atsitinka? Maždaug po penkerių metų tie 500 eurų bus tas pats, kas 0, bus traktuojama lygiai taip pat“, – sako L. Slušnys.
Jis taip pat pridūrė, kad žmogaus smegenys iš esmės yra tingios, todėl žmonės visuomet ieško būdo, kaip kuo labiau patingėti. „Tik duokite šitas pajamas ir jūs pamatysite, kaip tai „gražiai“ pasireiškia“, – neabejojo parlamentaras.
Ne itin dideliu entuziazmu dėl bazinių universalių pajamų mokėjimo tryško ir Lietuvos sociologijos instituto direktorius Boguslavas Gruževskis. Pačios idėjos mokslininkas neatmetė, tik svarstė apie galimas neigiamas pasekmes ir ko reiktų, kad jų būtų išvengiama. B. Gruževskis svarstė, kad galbūt idėja galėtų būti pritaikoma po penkiasdešimt ar daugiau metų, nes tam reiktų pakeisti žmonių nuostatas – tai yra žmonės turėtų įgyti gebėjimą efektyviai panaudoti atsiradusį laisvą laiką, priešingu, atveju, viskas ves į tinginystę.
„Aš nežinau, gerbiama profesore, kokias Suomijos eksperimento ataskaitas jūs skaitėte, gal pirmų šešių mėnesių, tai tada jūs teisi: pirmus šešis mėnesius modelis veikė labai gerai. Žmonės, kurie studijavo ir toliau studijavo. Žmonės, kurie buvo bedarbiai, žymiai drąsiau ieškojo darbo, viskas buvo, bet tik šešis mėnesius. Eksperimentas buvo numatytas dvejiems metams. Jūs įsivaizduojat, kokia buvo didelė socialinė destrukcija, kokia buvo didelė socialinė degradacija, kad mokslininkai net nesutiko užbaigti eksperimento: 24 mėnesių bandymas baigėsi per 18 mėnesių, kadangi socialinė deformacija buvo tokia didelė, kad jie nenorėjo rizikuoti tais 2000 žmonių, kurie dalyvavo eksperimente“, – pažymėjo B. Gruževskis, kartu pabrėždamas, jog darbas yra socialiniai klijai ir daug žmonių dirba ne tik dėl prasimaitinimo, bet ir dėl socializacijos, savęs įprasminimo.
Beje, Seimo nario L. Slušnio ir kai kurių kitų diskusijos dalyvių argumentai, regis, sunervino vienintelę pinigų už nieką dalybas remiančią profesorę B. Visokavičienę.
„Kodėl visi prieš universalias bazines pajamas? Kodėl visi mokslai sako, kad universalios bazinės pajamos reikalingos, kodėl nepasiūlote geresnės alternatyvos? Pasiūlykite, būkite geri. Jūs kalbate apie psichinę sveikatą, prie psichiką, kažkokį nulinimą, bet pasakykit tai skurstančiam ar mirštančiam ligoniui, kuris neturi ką valgyti. Maltiečiai veža sriubą, tai jūs pasakykite, kaip jiems gyventi?“ – piktinosi profesorė, pridūrusi, kad tikriausiai niekas iš diskusijos dalyvių neturi bedarbio patirties, kad taip nejautriai kalba.
Tačiau čia kantrybė trūko L. Slušniui, kuris pareiškė, jog profesorė tyčiojasi iš kitokią nuomonę turinčių diskusijos dalyvių ir nemoka dalyvauti diskusijoje: „Čia yra prastas lygis diskutuoti“. Parlamentaras atsijungė iš diskusijos nesulaukęs jos pabaigos.
Pasiūlė pažiūrėti kitaip: o kodėl mums siūlo šią mintį?
Tuo tarpu ekonomistas R. Kuodis išvis pasiūlė pažvelgti į viską kitaip. Pasak jo, svarbu matyti, kas ir kodėl siūlo idėją, taip pat ar pokytis veda į gera, ar į bloga: „Mėgstu matyti temas kontekste“, - sako R. Kuodis.
Pasak ekonomisto, technologinis nerimas – kad technologijos atims darbo vietas iš žmonių – radosi kartu su industrializacija, kapitalizmo gimimu. Iš istorijos vadovėlių pamename, kai luditai Anglijoje 19 amžiuje naikino technologinius įrenginius protestuodami, kad įrenginių naudojimas darbe atpigino darbo jėgą bei sukėlė nedarbą. R. Kuodis sako, kad luditai buvo neteisūs, nes technologiniai įrenginiai naikino darbo vietas, bet ne patį darbą – kitaip tariant, žmonės atrado kitų veiklų, už kurias buvo mokamas atlyginimas.
„Apie jokias universalias pajamas nebuvo kalbos po Antrojo pasaulinio karo tris dešimtmečius, kai turėjome tą auksinę kapitalizmo epochą, kai iš esmės visi turėjo darbus, tie darbai buvo gana geri. Tada gimė ta vidurinioji klasė, kaip mes ją suprantam, buvo pakankamai tvarkinga darbo rinka, nes ją iš vienos pusės prižiūrėjo profsąjungos, iš kitos Vyriausybė, kuri buvo toks daugiau mediatorius tarp darbo ir kapitalo. Na, ir tuo mes turėjom puikų pajamų augimą. Tas pajamų augimas atitiko našumo augimą, nebuvo jokios infliacijos, nedarbas beveik visur Šiaurės pusrutulyje buvo apie 2 proc., kas iš principo reiškia pilną užimtumą“, - pastebėjo R. Kuodis.
Tačiau viskas ėmė keistis apie 1966-1968 metus. Ši procesą R. Kuodis vadina nežmonišku eksperimentu: ekonomikos moksluose įsigalėjo neoliberalai, atsirado Miltonas Friedmanas, įvedęs „struktūrinio nedarbo“ terminą. Tačiau esminis dalykas, kad daugiau dėmesio pardėta teikti ne nedarbo, bet infliacijos valdymui. Kitaip tariant, „struktūrinis nedarbas“ pradėtas laikyti ne tokia ir problema. Iš dalies tai padėjo sumažinti darbuotojų profesinių sąjungų karingumą – kuo daugiau bedarbių, tuo labiau dirbantys darbuotojai saugo darbo vietą, jų reikalavimai mažesni. Bet čia – kita problema: kuo daugiau bedarbių – tuo mažiau pirkėjų.
„Jeigu keičiasi darbo rinkos institutai ir keičiasi blogąja prasme, kausimas, kaip sugeneruoti paklausą, kai daugiau žmonių pradeda būti bedarbiais ir kai daug žmonių pradeda gauti mažiau, algų augimas tampa mažesnis nei jų darbo našumo augimas? Tai automatiškai sukuria milžiniškos svarbos klausimą: gaminame vis daugiau, pajamos neauga, iš ko visa tai nupirksi?“ – teigė R. Kuodis.
„Tada stojo naujausia kapitalizmo stadija, tai finansializacija. Kitaip tariant, finansų sistema, kuri anksčiau buvo infrastruktūrinio pobūdžio, tapo uodega, kuri pradėjo vizginti šunį. Tą jūs matote kasdieniuose savo gyvenimuose, ji leido mums vietoje algų valgyti kreditą. Prasidėjo toks skolos didėjimo trendas. Matot, kad pasaulis grimzta skolon. Čia buvo toks trumpalaikis greitas sprendimas, ką daryti situacijoje kai algų augimas sustojo, jį stabdė ta rezervinė bedarbių armija, o našumas dėl visokių technologinių proveržių natūraliai augo toliau“, - toliau tęsė ekonomistas.
Dirbs tik superprotingi ir tie, kurių darbas pigesnis nei roboto
Pasak R. Kuodžio, šiuo metu tokia sistema išsikvepia, tai pasireiškia vis dažnesnėmis ir baisesnėmis finansų krizėmis, nes skolų augimas nėra tvarus dalykas: bet šiuo atveju kalbama apie privatų sektorių, ne valstybes, nes šios, anot ekonomisto, gali su tuo tvarkytis.
„Mes ateinam į 21 amžių, kur turim didžiąją dilemą, ji artimiausius dešimtmečius mus kankins. Tai yra nauja technologinio nerimo spiralė, susijusi su dar didesniu ir greitesniu technologiniu progresu, atsiranda dirbtinis intelektas, atsiranda krūvos kitų dalykų. Ir dabar iš to režimo, kai kapitalas papildė darbą, mes padedame šnekėti, kad kapitalas išstums darbą. Mes kalbam ne apie tai, kad traktoristas gaus traktorių ir bus našesnis, o kiti atsiras darbų kitoje vietoje, mes pradedame kalbėti, kad mes pradėsime išstūminėti darbą iš masinio užimtumo sektorių kaip kasininkai, vairuotojai ir panašiai“, – sako R. Kuodis.
Anot jo, šis procesas labai lėtai vyksta, bet jis išstumia viduriniąją klasę iš darbo. Ne naikina darbo vietas, bet naikina patį darbą, kai tiek darbuotojų apskritai nebereiks. R. Kuodžio manymu, dirbti liks tik superkūrybingi ir superprotingi žmonės bei tie, kurių darbo vietų automatizuoti neapsimoka – tai yra pigiau pasamdyti žmogų už minimalią algą nei investuoti į roboto sukūrimą.
„Egzistuoja robotai, kurie gali nuvaldyti laiptus, bet tas nėra paprasta technologiškai, brangu, tai tam geriau pasamdyti žmogų už minimalią algą, kuris tuos laiptus nuvalys. Klausimas, ką daryti su tuo ištuštėjusiu viduriu? Tam reikia kalbų apie universalais bazines pajamas“, – sako R. Kuodis.
„Paradoksalu, bet būtent Davoso elitas apie universalias bazines pajamas šneka bene daugiausiai. Tai nėra atsitiktinis reikalas. Jie bando sugalvoti naują paklausos generavimo mechanizmą epochai, kai robotai už mus darys didžiąją dalį dalykų ir tie ribotai bus gerokai protingesni už mus“, – pastebi ekonomistas.
Anot R. Kuodžio tos kalbos apie pinigus už nieką yra skirtos ne tik paklausos generavimui, bet ir elito savęs apsaugai, nes masinis nedarbas be pajamų sukurtų nesaugumą elito atstovams. „Tas elitas pradeda galvoti, kaip save išsaugoti fizine prasme, turiu galvoje, kad jie mąsto, kaip nebūti išneštiems ant šakių“, – sako jis.
Bet pats R. Kuodis pažymi, jog pagal laimės ekonomikos principus darbas nėra tik pajamos. Tai ir gyvenimo disciplina, ir socializacija, ir savęs įprasminimas, todėl gulėjimas ant pečiaus gaunant pajamas už nieką neatrodo gera perspektyva. Anot jo, tai įrodo faktas, jog praradus darbą daugelį žmonių ištinka panašus emocinis efektas kaip išsiskyrus su sutuoktiniu.
Man tai primena anekdota , " ka darysit su pinigais juk fantazijos neturit...."
