Nuotykiai vasaros linksmybių kupiname Kipre tęsiasi. Po penkių savaičių gyvenimo čia jaučiuosi lyg po penkių mėnesių.
Viskas per tokį trumpą laiką tapo taip pažįstama, netgi artima: gatvės, kuriomis kasdien žengiu į paplūdimį, darbą ar naktinio gyvenimo šurmulį, beveik po langais esanti kepykla, kurioje apsilankau bent du kartus per dieną, nuolatinis karštis, kuris iš pradžių atrodė toks varginantis, o dabar beveik nepastebimas (apie kitokį klimatą, pavyzdžiui, nenumaldomai artėjančią lietuvišką rudeninę pilkumą net pagalvoti nesinori), namai, tiksliau nedidelis, bet jaukus butas su mano ypač mylimu balkonu, atveriančiu vaizdą į jūrą, bei galimybe vakaroti ant stogo.
Čia dažniausiai susirenkame po darbų ir, gurkšnodami sangrią, mėgaujamės miesto panorama, dangumi, kurį nušviečia viena už kitą stipresnės lazerių šviesos bei dalinamės per dieną patirtais įspūdžiais. Ko tik netenka išgirsti! Štai viešbutyje dirbantiems teko bendrauti su graikais, kurie angliškai neprabyla dėl švento įsitikinimo, jog jų kalbos nemokėti neįmanoma (tiesiog ramiai išklausai ilgą nesuvokiamų žodžių tiradą, nes net ir 10 kartų įterptas "i don't speak greek", deja, bejėgis sustabdyti daug ir greitai kalbančius graikus).
Suvenyrų parduotuvėje vidury dienos netikėtai įsijungė signalizacija, sukėlusi ant kojų net policiją. Deja, pareigūnai prisistatė jau išsprendus šią problemą. Pasijutę nemaloniai dėl veltui sugaišto laiko ir betikslio vizito, jie tikriausiai nusprendė paieškoti daugiau problemų. Ir rado! Šalia parduotuvės stovintis džipas, pasirodo, buvo parkuojamas neleistinoje vietoje. Užblokavę ratą, tvarkos sergėtojai, matyt, pasijuto nepalyginamai geriau. Vis dėlto pareigūnų darbą išvydęs parduotuvės šeimininkas (kaip supratote, automobilis buvo jo), kaip reikiant įsiuto ir tądien čia dirbantiems draugams teko atsiimti už geradarių policininkų žygį.
Restorane dirbantys pažįstami taip pat neišvengė įspūdingų vaizdų: visai ramų, taikiai nusiteikusį (taip jį apibūdino maniškiai) bandelių tiekėją netikėtai užsipuolė aplinkos prižiūrėtojas. Pasak draugų, 25 metus čia dirbantis senasis Stratos ne retai linksmina savo begaliniu noru palaikyti tvarką ne tik jo priežiūrai patikėtam sodui, tačiau ir visose kitose srityse. Šįkart įtarimą jam sukėlė didžiulis tiekėjo nešamas lagaminas. Stratos išsigando, jog jame gali būti restorane esanti paveikslų kolekcija, tad nieko nelaukęs, metė laistytuvą, puolė prie tiekėjo ir liepė parodyti, kas lagamine. Šis, žinoma, nepanoro visai netoli sėdinčių klientų akivaizdoje atidaryti bandelių lobyno. Bet Stratos po kelių nesėkmingų raginimų pats tai padarė – ir pabiro vidury restorano šokoladiniai skanumynai bei cukraus pudra apibarstytos spurgos. Abu – tiek tiekėjas, tiek atkaklusis senukas – kiek sutriko.
Atsibusti ir staigiai veikti paragino rūstus vyriausiojo virėjo, kuris, pasirodo, jau laukė vėluojančio tiekėjo, žvilgsnis. Dar vienai pažįstamai tos dienos įspūdžiai nebuvo tokie malonūs: liepta ieškotis kito darbo, nes, pasak boso, jai čia likti negalima dėl neva nesutampančių judviejų aurų. Besiklausantiems tai išspaudžia paguodžiančią šypseną, tačiau ir pati nesėkmingą aurą turinčioji per daug neliūdi – jau spėjo nusižiūrėti naują darbo vietą. Nuo šiol ji būsimoji gelbėtoja! Tai išspaudžia didesnę šypseną, nes visi puikiai žinome, jog būtent ji besimaudydama nuolat tikrina, ar dugnas dar siekiamas kojomis. Vis dėlto teko girdėti, kad skęstančiųjų čia pasitaiko labai ir net labai retai, tad atranka norintiems dirbti nėra griežta (švelniai tariant). Na, jei jau kas sugalvoja skęsti, į pagalbą skuba krante tingiai bangų sūpuojami vandens motociklai, kuriais dažniau naudojamasi tikrai ne gelbėjimo tikslais. Gražuoliams gelbėtojams tikrai negaila paskraidinti gražuoles poilsiautojas.
Pačiai ta diena taip pat buvo gan nuotykinga: ramiai dėliojant prekes netikėtai prisiartino anglų šeimynėlė ir ėmė dėkoti už puikų vakarykštį aptarnavimą restorane (?). Kiek nustebau ir norėjau sakyti, jog, kai ką, brangieji, būsite supainioję. Vis dėlto draugiškoji šeimyna ėmė teirautis, ar nepervargstu, dirbdama keliuose darbuose, ar situacija Lietuvoje tikrai tokia prasta, jog tenka čia tiek vargti. Jie paminėjo Lietuvą? Taip! Tai mane išmušė iš vėžių. Juk nieko nesakiau apie savo gimtąją šalį. Nejaugi turiu slapta manimi besidominčių ir gyvenimą Kipre stebinčių "draugų"? Tada į galvą toptelėjo išganinga mintis – o kurgi vakar juos aptarnavau? "Nikitos" restorane! Viskas aišku – mano sesės darbo vieta. Štai kuo bus mane palaikę.
Pati galiausiai viską suvokusi tai paaiškinau ir anglams. Jie nustebo ir pažadėjo tą patį vakarą užsukti į restoraną bei patikrinti, ar sesė – tai tikrai ne aš. Tegul, tegul. Na, tai ne vienintelis kartas, kai mudvi buvome supainiotos. Iš tikrųjų niekur kitur, išskyrus Kiprą, nesulaukdavome klausimo, ar nesame dvynės. Pirmąkart tai labai nustebino, nes pačios įžvelgiame tik minimalų panašumą, tačiau dabar jau apsipratome. Kartais tai net paskatina savotiškas privilegijas. Naktinių klubų apsauginiai jau kelis kartus suteikė pirmenybę "beautiful twins", o barmenas vietoj užsakytų mažų Pina Coladų apdovanojo didelėmis vien dėl to, jog neva "he is crazy about twins". Ech... Kad Lietuvoje kas pastebėtų ir, svarbiausia, įvertintų tą panašumą.
Taigi, kaip matote, darbe netenka nuobodžiauti. Žinoma, tikrai neteigiu, jog ši veikla – vienas malonumas. Savaime suprantama, kad gan dažnai aplanko puikiai visiems pažįstamas tingulys, kai, rodos, atiduotum viską, kad tik šią akimirką galėtum niekur neiti ir džiaugtis laisvu laiku. Kartais išvargina nieko neveikimas ir laiko tempimas (ypač savaitės pradžioje, kai keičiasi turistų srautai ir gatvės iki visad aktyvaus naktinio gyvenimo pradžios būna gan tuščios), o kartais netikėtai užplūstanti žmonių minia (ir kodėl jie dažniausiai sugalvoja užsukti tada, kai iki darbo pabaigos lieka 10 minučių).
Jei darbo vietoje tenka bendrauti su karštakošiu bosu, angliškai nekalbančiais kolegomis ar įkyriais, nieko pirkti nesiruošiančiais, tačiau begaliniu noru žinoti VISKĄ apie VISAS prekes degančiais klientais, nuovargio bei nemalonių situacijų, deja, neišvengsi. Džiaugiuosi, jog man pavyko su tuo nesusidurti (nors klientų, žinoma, pasitaiko įvairių), tačiau, vakarojant ant jau minėtojo stogo, neretai prisiklausome istorijų apie tokią patirtį. Vis dėlto daugelis situacijų dažniau nuoširdžiai linksmina ir, be jokių abejonių, įsitvirtina atmintyje kaip vieninteliai ir nepakartojami kiprietiško darbo įspūdžiai. Esu įsitikinus, jog vėliau, pagalvoję apie šias akimirkas, tiesiog nusišypsosime ir ilgėsimės viso šio gyvenimo ritmo.
Miglė Bielinytė
