Ekonomikos teorijoje aptinkamas gaminio „pakeitimo ciklo sutrumpinimo“ terminas, jei kalbėtume apie suplanuotą nusidėvėjimą, taptų labai aktualus, mat suplanuoto nusidėvėjimo oponentai griežtai akcentuoja tai, kad vartotojas, besirūpinantis aplinka, turėtų kuo rečiau keisti daiktus ir vengti dažnai pirkti. Ne paslaptis, kad nemažai gaminių sugenda iškart, kai pasibaigia jų garantijos laikas. Toks faktas suponuoja mintį, kad tai sąmoninga gamintojo intensija. Vis dėlto netgi tai žinant, pasak vartotojų, labai sunku apsispręsti, kokius daiktus pirkti, kaip juos pasirinkti, kad jų tarnavimo laikas būtų kuo ilgesnis. Lietuva nėra išimtis – čia žmonės dažnai rašo skundus įvairioms tarnyboms dėl nekokybiškų gaminių.
Pernai Valstybinė ne maisto produktų inspekcija (VNMPI) sulaukė 2861 skundo dėl nekokybiškų gaminių. Dar labiau stebina faktas, kad daugiau nei pusė iš pateiktų skundų – 62,2 proc. – buvo pripažinti pagrįstais. Šis faktas rodo, kad suplanuoto nusidėvėjimo problema mūsų šalyje yra ganėtinai aktuali. VNMPI Vilniaus skyriaus vedėjas Arvynas Naina patikina, kad suplanuotą nusidėvėjimą kontroliuoti pačiam vartotojui labai sunku. Pasak jo, tai yra kone neįmanoma, nes labai sunku apskaičiuoti net ir pačiam gamintojui, kiek tarnaus konkretus gaminys.
Vis dėlto vartotojas turi svertų įsivertinti, kokia bus jo naudojamo daikto baigtis – savaime suprantama, kad jei daiktas pagamintas iš kokybiškų medžiagų, jei jis atitinka „draugiško“ aplinkai standartus, tuomet ir tarnaus ilgiau.
A. Naina paklaustas, kaip vertina Europos Komisijos (EK) iniciatyvas dėl suplanuoto nusidėvėjimo poveikio aplinkai mažinimo, sako, jog pagrindinis dalykas yra informacijos suteikimas vartotojams. „Reikia ne kovoti su suplanuotu nusidėvėjimu, bet informuoti žmones apie tai, kaip tinkamai įsivertinti kainos ir kokybės santykį“, – svarsto A. Naina, primenantis, kad renkantis daiktą būtina atsižvelgti ir į tai, kaip dažnai daiktas bus naudojamas. Pasak specialisto, poveikį aplinkai daugiausiai kontroliuoja pats vartotojas ir jo poreikiai, tad svarbiausias dalykas – sąmoningumo didinimas poveikio aplinkai mažinimo srityje. „Juk švaru ne ten, kur valo, o ten, kur nešiukšlina“, – lakoniškai suplanuoto nusidėvėjimo temą apibendrina VNMPI atstovas.
Jean-Pierre Haber, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys, ne kartą viešai yra sakęs, kad gamintojų sąmoningas apsisprendimas pateikti rinkai neilgaamžius daiktus, yra „pramoninis diktatas“, kurio pasekmės pirmiausia jaučiamos gamtoje – susikaupia didesnis atliekų kiekis, kurį utilizuojant išskiriamas CO2. Vienas iš sprendimų – ne išmesti daiktus tik sugedus, bet dažniau juos taisyti. Taip ne tik būtų saugoma aplinka, bet ir rastųsi daugiau darbo vietų aptarnavimo sektoriuje. Tokios EK įžvalgos atrodo visiškai realios, paanalizavus šiuolaikinių žmonių įpročius – juk kur kas dažniau išmetama negu taisoma, kai konkretus gaminys nebegali tarnauti taip gerai, kaip iki šiol. Tokį pasirinkimą lemia ir pigių, nekokybiškų bei aplinką labiausiai teršiančių prekių pasiūla. Vienbalsiai pripažįstama, kad trumpai naudojamos prekės daro žalą ne tik žmogaus aplinkai, bet ir visos Europos ekonomikai.
