Ach, tas jūsų smalsumėlis – kur jis auga, kas ir kada jį pasodino?
Praėjusį penktadienį, 12 valandą, netoli tvenkinio su Baltų medžio fontanu.
Tik būkit geri, mažiausiai dešimt metų nebandykit į jį lipti. Nenulaužkit.
„Super” todėl, kad ilgai dirbo
Juozo Vytauto Semėno nuotaikos įtakoje rašinys tokią intonaciją pagavo. Jis,”Superpensininkų” klubo vadovas, akcentavo, jog nereikėtų apie tą jų sambūrį labai rimtais veidais kalbėti, sumanymus vertinti, apie tolimesnės veiklos gaires diskutuoti.
Pašnekovo tvirtinimu, jų klubas, dėl kurio pavadinimo čia pat, ant kastuvų pasirėmus, galutinai buvo apsispręsta, nuo kitų visuomeninių organizacijų gal ir skiriasi tuo, kad pradeda veiklą ne įstatų tvirtinimu, planavimu, o konkrečiu veiksmu – štai ėmė ir pasodino kone keturių metrų aukščio medeliuką. Jį, sodinuką, ir kuolus jam pritvirtinti atgabeno UAB “Kupiškio komunalininkas” želdinių priežiūros meistras Algirdas Gasiūnas. Kažkaip reikės paviešinti, jog tai - būtent “superpensininkų” augintinis. Na, ėmė ir prisisiuvo sau tokią etiketę, nes ne šimtai tokių pensininkų, o tik dešimt…
Sodintojų, medelių prižiūrėtojų nebūna per daug
Toje vietoje, pasak A. Gasiūno, numatyta ir daugiau vardinių, proginių ąžuoliukų sodinti, o miestelėnus, norinčius prisidėti, kad aplink Kupiškį būtų daugiau ozono gamintojų, kvietė į naują medeliams skirtą erdvę prie Kalkyno.
Bet atsukim ausis į išminties amžiaus pasiekusių žmonių diskusiją, kokių vertybių galima palikti vaikaičiams, provaikaičiams. Vardinio ąžuolaičio sodintojai tvirtino, jog apskritai reikėtų kuo plačiau skleisti Lietuvai pagražinti draugijos, užgimusios daugiau kaip prieš aštuoniasdešimt metų, siekį: tėvai su sūnumis, seneliai su vaikaičiais sodina, puoselėja želdinius; mamos su dukromis, močiutės su anūkėlėmis – kuria, prižiūri darželius. Pamatytume, kaip pasikeistų mūsų aplinka ir mes patys.
Tokią pirmąją dešimties garbaus amžiaus kupiškėnų iniciatyvą turėti savąjį ąžuolaitį kiti miestelėnai neturėtų laikyti išsišokimu.
Kad ir dėl to „super”
Apie „Sodros” rajono skyriaus renginį pagerbti asmenis, kurių darbo stažas per 50 metų, buvo rašyta mūsų laikraščio praėjusių metų lapkričio 27 dienos numeryje. Šios įstaigos direktorė Gražina Tonkienė tada paaiškino, jog šie “penkiasdešimtininkai” paaiškėjo skaičiuojant pensininkams priemokas už darbo stažą. Jų darbuotojams teko peržiūrėti šešių tūkstančių asmenų dokumentus, ir tokių “auksinių” pensininkų sąraše buvo tik dešimt – dvi moterys ir aštuoni vyrai.
Didžiausias darbo stažas Edvardo Henriko Sesicko – 55 metai, nors pats dar neturi nė septyniasdešimties ir tebedirba. Mat filmų demonstruotoju jis tapo paauglystėje. O šio “super” pulkelio narė Kupiškio rajono garbės pilietė pedagogė Felicija Jakutytė, neseniai sveikinta su 94 gimtadieniu, tvirtino, jog prie oficialaus 54 metų darbo stažo ji pati pridedanti dar aštuonerius metus, kurie nebuvo tinkamai įforminti.
Tarp šio dešimtuko klubo narių yra ir iki šiol tebedirbantis Henrikas Šatinskas.
Sumanymais – vieningi
Įvairios aplinkybės sutrukdė visiems didžiausio darbo stažo pensininkams susirinkti per jų pagarbos popietę, ne visi galėjo atvykti ir vardinio ąžuoliuko sodinti, tačiau geri sumanymai įgyvendinami.
„Superpensininkų” klubo nariai tvirtino, kad jiems labai patrauklu bendradarbiauti su Lietuvai pagražinti draugijos rajono skyriumi, su miesto želdiniais besirūpinančiais žmonėmis, ir tikisi, jog palikimo ateinančioms kartoms idėjai pritars ir daugiau pensininkų, nes dar yra garbaus amžiaus žmonių, nepriklausančių jokiai organizacijai, o juk draugėje pabūti dažnam norėtųsi.
J. V. Semėnas, ir kultūros srityje, ir gamyboje dirbęs kupiškėnas, juokavo, jog niekada netikėjęs, kad gali dar tapti ir prezidentu. Tegu ir klubo. Jis pasidžiaugė, jog jų klubas turi labai rūpestingą globėją – “Sodros” rajono skyriaus administraciją, kuri juos surado, pagerbė, įkvėpė veiklai ir pastogę susirinkimams garantavo.
„Sodros” rajono skyriaus direktorė Gražina Tonkienė, jos pavaduotoja Vlada Stasėnienė dalyvavo ir „Superpensininkų” klubo įsiamžinimo ąžuoliuku renginyje.
Eleonora Vaičeliūnienė
