Štai Suomija viena pirmųjų pasaulyje gestų kalbą prilygino sakytinei suomių kalbai ir jos statusą įtvirtino šalies konstitucijoje. Ar buvo verta dėl to taip stengtis ir kokių pridėtinių verčių statusas sukūrė (jeigu sukūrė), renginyje pristatė Suomijos kurčiųjų asociacijos (SKA) prezidentė Jaana Aaltonen.
Pranešėja neslėpė žinanti, kad daug kam Suomija yra kurčiųjų gerovės standartas. Viešnia sakė pritarianti tokiai nuomonei, bet tik kalbant apie dabartinius laikus. Dar prieš 60 metų suomė moteris, pagimdžiusi kurčią kūdikį, buvo priverstinai sterilizuojama. Tebegyvena karta, puikiai menanti, kad leidimą susituokti kurtieji tegalėjo gauti iš Suomijos prezidento. Vartojusiems gestų kalbą kurčiųjų mokyklose mušimas per rankas – tai jau nieko nestebinanti istorinė klasika, būdinga visai Europai. Ir tik šį pavasarį iš naujai išrinktos Vyriausybės Suomijos kurčiųjų bendruomenė išgirdo, kad už praeityje jų atžvilgiu įvykdytus nusikaltimus žmoniškumui ruošiamasi atsiprašyti. „Šio susitaikymo gesto mūsų bendruomenė nekantriai laukia“, – teigė J. Aaltonen.
Suomių triumfo valanda – Gestų kalbos teisės aktas
Pastaraisiais dešimtmečiais Suomijoje kurčiųjų padėtis visai kitokia. Anot pranešėjos, tai lėmė nuosekli, kryptinga ir labai intensyvi lobistinė veikla. Kurčiųjų lyderė, Turku mokyklos specialioji pedagogė, dviejų klausos negalią turinčių ir dviejų girdinčių vaikų mama, pati augusi kurčiųjų šeimoje, teigė gerai žinanti, ką sako. Štai Suomijoje 1991-aisiais, 7 metais anksčiau nei Lietuvoje, patvirtinta pirmoji gestų kalbos programa; 1995 metais gestų kalbos statusas „pakeltas“ į konstitucinį lygį; 2008 metais parengta antroji gestų kalbos politikos programa. Skamba gražiai? Bet tik teoriškai, aiškino pranešėja. Iš tiesų tik 2010 metais Vyriausybė prisėdo prie antros programos įgyvendinimo. Dokumentuose esą viskas buvo sudėliota sklandžiai ir įkvepiančiai, bet realybėje kurtieji ir toliau susidurdavo su daugybe kliūčių. Teko gręžtis į save pačius: ką sakome ir darome ne visai taip, kad geidžiamo rezultato vis dar neturime?
Gestų kalbos pamokos ir būreliai mokyklose.
Gestų kalbos kursai plačiajai visuomenei.
Reikalavimas gestų kalbos pagrindus žinoti dirbantiems paslaugų ir viešajame sektoriuose.
Kurčiųjų kavinės, kur girdintieji užsisakyti maisto galėtų naudodami gestų kalbą.
Prieš duodama patarimų bendraujant su valdžios institucijomis ir keičiant visuomenės nuostatas, J. Aaltonen atkūrė žingsnius, kuriuos šiandien laiko tikrųjų, ne deklaratyvių pokyčių preliudija. Atskaitos taškas – 2010-ieji, kai SKA ir Teisingumo ministerija rado bendrą kalbą. Kurtieji nuo tada traukiami į įvairias žinybines darbo grupes, savo poziciją paskatinti reikšti peticijomis. Teisingumo ministerija atliko kompleksinius kurčiųjų situacijos tyrimus, kurtiesiems rūpimus klausimus įtraukė į vyriausybės darbotvarkę, kurčiųjų klausimu paskelbė memorandumą. Pamažu į kampaniją įsitraukė parlamentas, vieno politiko iniciatyva čia įkurtas vadinamasis gestų kalbos tinklas.
Prireikė dar kelerių metų, kol parlamentas pripažino kurčiųjų poreikių ir reikalavimų pagrįstumą ir pavedė vyriausybei jų įgyvendinimą. Tam, kad reikalai vėl kur nors nepastrigtų, kaip teigė pranešėja, vizitai į parlamentą SKA tapo rutina. Paraleliai SKA iniciatyvos buvo derinamos su Pasaulio kurčiųjų federacija, lygių galimybių klausimai diskutuojami Jungtinių Tautų komitetuose, intensyviai bendradarbiaujama su ES Taryba, Europos Parlamentu, Europos kurčiųjų sąjunga.
Viešnia į demonstruojamas skaidres įterpė nuotrauką, kurioje – nesuvaidinta reakcija, kai 2015 m. SKA sužino, kad priimtas Gestų kalbos teisės aktas. Dokumentas, reglamentuojantis gestų kalbų (suomių ir suomių-švedų gestų kalbų) vartojimą, užtikrino jų įsiteisėjimą visose kurčiųjų gyvenimo srityse. Pranešėjos nuomone, gestų kalbos pripažinimas konstituciniu lygiu buvo deklaracija, o aktas tapo deklaracijos įveiklinimu.
„Atminkite, girdintieji nežino, ką reiškia gyventi būnant kurčiam, tad jūsų pareiga perteikti šią patirtį“, – tai tik vienas viešnios patarimas, nuskambėjęs tądien, prieš tai atkreipus dėmesį, jog negalima tenkintis daliniais valdžios sprendimais, leistis užliūliuojamiems deklaracijų.
Šiuo metu SKA susitelkusi į tris veiklos sritis: gestų kalbos vertimą, švietimo reikalus (pereinant prie įtraukiojo ugdymo kurtiesiems ypač opus tapo tapatybės klausimas) ir socialinę kurčiųjų gerovę. Ir sako besididžiuojanti 1919–2023 metų kadencijos Suomijos vyriausybe, kuri į savo veiklos darbotvarkę be jokių išlygų įtraukė visus tris rinkimų metu politikams kurčiųjų suformuluotus reikalavimus. „To mūsų istorijoje dar nėra buvę“, – apibendrino kalbėtoja, dėl tokios sėkmės su negalios bičiuliais dirbusi kelis dešimtmečius.
Kurčiųjų senatvė gali būti ori
„Gelderhost“ nacionalinis pagyvenusių kurčiųjų centras – tai ne tik namai, kuriuose Nyderlandų senjorams gera gyventi, tai ir vieta, į kurią semtis gerosios patirties kasmet atvyksta užsienio delegacijos. „Mes labai didžiuojamės bendromis pastangomis su savo valdžios institucijomis sukurta gerovės sala“, – teigė centro komunikacijos ir mokymų vadovas Tobiasas de Ronde.
Nyderlandai, pasirodo, nuo 1953 metų „mokėsi“ rūpintis senjorais. Jau tuomet jie iš juridinių ir fizinių asmenų surinktų lėšų nupirko namą seneliams užmiestyje. Vis dėlto 1970 m. konstatuota, kad pastatas yra „beviltiškai per ankštas“. Tačiau valstybės rūpesčiu erdvūs, šiuolaikiški namai iškilo tik 1997 m., tad ir olandai gerokai pasikankino.
Šiandienis kompleksas suprojektuotas taip, kad centriniame pastate teikiamos visos priežiūros ir slaugos paslaugos, įkurdinta centro administracija, dirba visi trys departamentai. Čia prižiūrimi ir 13 senjorų, kuriems visą parą reikalinga slauga. Trijuose periferiniuose korpusuose, sujungtuose su pagrindiniu koridoriais, gyvena patalpas išsipirkę ar išsinuomoję senukai, kurie yra pajėgūs visiškai (81 butas) ar iš dalies (76 kotedžai) pasirūpinti savo poreikiais. Tiems, kam reikia, taip pat teikiama visa reikalinga pagalba. Centro filosofija elementari, bet gyventojams tinkama: kiekvienas čia turi jaustis kaip namie, kuo ilgiau išsaugoti savarankiškumą ir turėti galimybę bendrauti gestų kalba.
Koridorių sienos ir liftai – stikliniai. Taip užtikrinamas kurčiųjų bendravimas per atstumą ir operatyvi reakcija prireikus pagalbos. Dauguma langų „dairosi“ į šiaurę, tad jautrių senelių akių ryški šviesa nedirgina. Judėjimo iš pastato į pastatą sistema suprojektuota taip, kad koridorius būtų galima lengvai perstatyti, nugriauti nesikėsinant į privačią gyventojų erdvę. Čia viskas – dizainas, judesio, šviesos, garso stiprinimo sistemos, klausos technika – veikia dėl bendro tikslo: kokybiško kurčiųjų, kurčneregių ir fizinę negalią turinčių senjorų gyvenimo.
Beje, pagal antrinę negalią seneliai apgyvendinti atskiruose korpusuose, taip dar geriau prisitaikant prie specialiųjų jų poreikių. Valstybė finansuoja ir senjorų laisvalaikio užsiėmimus – jie gali rinktis iš 16 užimtumo formų. Čia veikia restoranas, kavinė. Iš 185 darbuotojų 40 proc. sudaro kurti ir neprigirdintys asmenys. Sulaukusieji 55-erių Nyderlanduose yra laikomi vyresnio amžiaus asmenimis ir gali pretenduoti į gyvenimą kurčiųjų senelių centre. Tokių asmenų šalyje gyvena 3800.
Centro artimos ateities planuose – ketvirto korpuso statyba. Jį įrengus čia turės galimybę įsikelti dar 36 asmenys ar poros. „Inovatyvumas, lygybė, galimybė didžiuotis savo centru“ – tai trys pagrindiniai „Gelderhost“ senelių namų principai.
Straipsnio autorė: Nijolė Krasniauskienė.
