Šuo gali būti ne tik geriausiu draugu, bet ir neblogu finansų šaltiniu. Niekam ne paslaptis, kad augintinio įsigijimas pareikalauja nemažų išlaidų, ypač, jei perki veislinį, nori dalyvauti parodose, jį vesti į dresavimo mokyklą, kirpyklą, o kartais, išvykdamas atostogauti, dar ir palikti šunų viešbutyje. Kiek tai pinigo sukrauna tiems, kurie gali pasiūlyti šias paslaugas?
Pasidairykime po paslaugų šunims kainoraščius. Dresavimo mokyklų įkainiai svyruoja nuo 25 Lt (už vienkartines pamokas) iki 250 Lt mėnesiui (už abonementą). Kirpyklos paslaugos priklausomai nuo šuns veislės ir dydžio kainuoja nuo 15 iki 150 Lt. Brangiausiai įkainotas Berno zamenhundo veislės šunų kirpimas, taip pat apie 100 Lt atsieis Sibiro haskių, čiau-čiau bei Erdelio terjerų šukuosenos. Papildomai kelias dešimtis litų teks sumokėti, jei norėsite, kad jūsų augintinis būtų išmaudytas, išvalytos jo ausys bei akys ar apkarpyti nagai.
Šunų viešbučių paslaugų įkainiai prasideda nuo 10-20 Lt už parą, tiesa kai kurie viešbučiai už tokią kainą siūlo tik priežiūrą ir voljerą, o už maitinimą reikia primokėti papildomai.
Šunų įkainių nieks nereguliuoja
Veislinis šuo, priklausomai nuo jo veislės, gali atsieiti nuo kelių ir keliolikos tūkstančių. Balsas.lt kalbinta Lietuvos kinologų draugijos prezidentė Ramunė Kazlauskaitė skaičiavo, kad šiuo metu vieni labiausiai perkamų šunų vis dar išlieka jorkšyro terjerai, taip pat sparčiai populiarėja Maltos bišonai.
„Jorkšyro terjerai yra gana skaitlingi, bet dar gana brangūs (kainuoja apie 2 tūkst. litų). Šiuo metu labai madingi Maltos bišonai, kurių kaina siekia iki 6 tūkst. litų. Bet jų yra nedaug, galbūt tai sąlygoja kainos dydį. Jeigu jų padaugės, aišku kaina gerokai kris. Maltos bišonai yra dabar madingi, nes juos turi porą įžymybių, tai labai gražūs šuneliai. Žmonės, kurie turi pinigų, susigundo tokiais dalykais. Iš kitos pusės skaičiuoja, kad investuos 6 tūkst., o po metų turės keturis kartus tiek“, - sakė R. Kazlauskaitė.
Klausiama, kurių šunų veislės yra pačios brangiausios Lietuvoje, pašnekovė sakė, kad tai tikriausiai būtų minėti Maltos bišonai, tačiau ji atkreipė dėmesį, kad šunų kainų nieks nereguliuoja, todėl tai jau lemia menas parduoti.
„Yra žmonių veisėjų, kurie veisia labai gražius šunis, bet parduoda pigiai. Yra ir tokių, kurie veisia labai vidutinius šunis, bet parduoda brangiai. Pirkėjas, kad galėtų nusipirkti kokybišką šunį normalia kaina, turi turėti pats labai daug žinių arba turėti labai gerą sąžiningą konsultantą“, - atkreipė dėmesį kinologų draugijos prezidentė.
Nori imtis verslo iš išskaičiavimo
Pasak R. Kazlauskaitės, tiksliai suskaičiuoti tuos, kurie užsiima šunų veisimu, sunku, nes veislynas veislynui nelygu. Vieni veisia šunis metų metus, kiti tuo užsiima turėdami vos vieną kalytę.
„Lietuvoje galėtų būti apie 2000 veislynų, kurie galbūt ne kasmet veisia, bet yra pakankamai aktyvūs. Jų skaičius jau daug metų yra stabilus, nes vyksta pastovi kadrų kaita – vieni nustoja veisti, kiti pradeda“, - sakė pašnekovė.
Jos pastebėjimu, šunų veisimo verslas sudėtingas ir retas atvejis, kad neštų didelius pelnus.
„Šunų veisimas be jokių maivymusi yra brangus hobis, o ne verslas. Vienu kitu atveju kažkam pasiseka sėkmingai parduoti, tačiau tada tai turi būti gyvenimo būdas. Reikia turėti daug kalių, gal netgi įvairių veislių, kad būtų galima iš to gyventi ir vadinti verslu. Bet daugumoje atvejų tai yra labai brangu, didelės investicijos lyginant su gaunamu pelnu“, - pastebėjo pašnekovė, paklausta, kiek pradinių investicijų gali pareikalauti veislyno įsteigimas.
Pirmiausia reikia mylėti gyvūną, neabejojo pašnekovė, tik tuomet galima užsiimti veisimu ir galvoti apie tai, kaip apie verslą.
Klausiama, kodėl žmonės įsivaizduoja, kad užsiimdami šunų veisimu staiga uždirbs aukso kalnus, R. Kazlauskaitė teigė, kad visada lengviau skaičiuoti svetimus pinigus nei savo.
„Žmogus pasiskambina pagal skelbimą, sužino, kad, tarkime, jorkšyro terjeras su dokumentais kainuoja apie 2 tūkst. litų. Jorkšyro terjeras per metus gali atsivesti 4-5 šuniukus. Žmogelis mąsto taip: „nusipirksiu kalę už 2 tūkst. litų, po metų sukergsiu ir jau ji man atneš 10 tūkst. litų“. Taigi labai gera investicija, ar ne? Bet jie nepaskaičiuoja, nei kiek reikės investuoti, nei kokia yra rizika, nei kiek kainuos veterinaras, parodos, priežiūra, maistas, galų gale savas laikas ir t.t. Jeigu visa tai sudėtume, gausis ne toks ir didelis tas pelnas. O dar pabandyk parduoti visus šuniukus už tokią kainą, visi nori kuo pigiau. O jeigu dar, pavyzdžiui, kas nors nepavyks, nebus idealūs šuniukai, bus kokios dantų problemos, spalva ne tokia... Visko gi būna, čia gyvas padaras, čia gi ne į automatą sudėjai medžiagas ir iš jo išėjo detalės“, - apie šunų veisimo ypatumus pasakojo R. Kazlauskaitė.
Verslas reikalauja aukų
R. Kazlauskaitė neslėpė, kad draugija sulaukia skambučių, kai žmonės klausinėja, kurios šunų veislės dabar populiariausios, nes nori nusipirkti kelias kales ir imtis veisimo verslo.
„Toks požiūris yra absoliučiai neteisingas, nes jeigu tai populiaru šiuo metu, po dviejų metų gali būti nebepopuliaru ir tas verslas bus visiškai nuostolingas. Arba gali būti taip, kad tuo metu šunys dar bus perkami, bet tie, kurie bus per tą laiką „užlipo ant bangos“, bus tiek priveisę tų šunų, kad bus perprodukcija ir kainos bus nukritusios ir nebeapsimokės“, - sakė R. Kazlauskaitė.
Šunų veisimas, kaip pinigų gaminimo įrankis, yra labai rizikingas verslas, todėl pašnekovė pasakojo, kad tiems, kurie skambina į draugiją ir rezga planus pralobti iš šunų verslo, vertėtų tikrai pamąstyti, ar toks verslas vertas aukų, kurių neabejotinai reikės norint juo užsiimti.
„Tokiems žmonėms mes patariame pirmiausia sau sąžiningai atsakyti, ar jie iš viso nori tos veislės, ar jie myli tuos šunis, ar jie yra pasiryžę kažką aukoti dėl jų. Pasiimdami šunį į namus, jį pasiimame vidutiniškai dešimčiai metų. Jeigu mes pasiimsime tik madingą šunį, ir ,tarkime, netiks jo charakteris, ar jo išvaizda po kažkiek laiko pradės jus erzinti, jūs būsite priverstas gyventi su nemaloniu padaru 10 metų. Ar tai to verta? Jeigu nepatinka daiktas, galima nunešti ant „aukšto“ į sandėliuką, bet juk šuns negalima šitaip,“- kalbėjo Lietuvos kinologų draugijos prezidentė.
Ji atkreipė dėmesį, kad šunų veisime labai svarbūs du dalykai: nuojauta, atsirenkant veislę, ir sėkmė.
„Dar labai daug kas priklauso nuo žinių. Tam, kad nusipirktum gerą šunį, neužtenka turėti daug pinigų. Dažnai tie, kurie jų daug turi, nusiperka gana prastą egzempliorių, nes jie paprastai pakliūna ant gero pardavėjo, kuris labai gerai išreklamuoja vidutinę prekę“, - perspėjo kinologė.
Pašnekovė patarė jokiu būdu nepirkti šuns vien dėl to, kad jo pagailo parduotuvėje už stiklo arba dėl to, kad tokį šunį turi kaimynas. Tokios emocijos, anot R. Kazlauskaitės, pats blogiausias patarėjas, nes dažnai po to nutinka taip, kad įsigytas šuo nuvilia ir nepateisinęs lūkesčių atsiduria gatvėje.
Šunų viešbutyje svarbiausia pasitikėjimas
Kaune šunų dresavimo mokyklą ir šildomą šunų viešbutį įsteigęs Karolis Masilionis, pasakodamas savo verslo istoriją, prisiminė, kad viso ko pradžia buvo dogo veislės šuo, kurį vyras įsigijo namų apsaugai. Vėliau įvykiai įsisuko lyg karuselėje. Išdresavęs savo augintinį, vyras netruko sulaukti pasiūlymo dirbti kinologų klube treneriu, o dar po kurio laiko įkūrė ir gyvūnų prieglaudą. Iš pradžių prieglaudai steigti savivaldybė suteikė pastatą, bet po to atėmė.
„Taip aš su visa baze persikrausčiau pas save į namus. Sode iškirtau septynis medžius, įrengiau dresavimo aikštelę, ūkiniame pastate padariau šunų gardus ir viską susikūriau žymiai geriau nei turėjom tenai (buvusioje šunų prieglaudoje – aut. past.)“, - pasakojo K. Masilionis.
Kalbėdamas apie savo teikiamų paslaugų šunims paklausą, K. Masilionis sakė, kad didžioji dalis klientų yra nuolatiniai, vieną kartą pabuvę, sugrįžta vėl ir dar draugų augintinius atveža.
„Esu išleidęs 15 knygų apie šunis, 16 metų dėsčiau kinologiją Veterinarijos ir policijos akademijoje. Mano knygas visi žino ir yra pasitikėjimas. Žinokite, vaiką greičiau patikėtų nepažįstamam žmogui, negu savo numylėtinį šunį“, - juokavo šunų viešbučio ir dresavimo mokyklos savininkas.
Žmonės savo šunis į viešbutį atveža išvykdami atostogauti, per Kalėdines ir Velykines šventes. Mažiausiai viešbutyje vienu metu gyvena 16-17 šunų, per piką yra buvę ir 31. Pašnekovo teigimu, negalima būtų išskirti, kad šunų viešbutį renkasi tik turtingesni šunų augintojai, nes juk būna tokių, kurie sau nenusipirks ko nors, bet jau šuniui tikrai nepagailės.
„Į keliones išvažiuoja daugiau pasiturintys, į kokią Graikiją juk ne bet kuris išvažiuoti gali. Daugiausiai vidutinio turtingumo klientai atvažiuoja“, - apibendrindamas klientūrą sakė K. Masilionis.
Už lovą – 20 Lt, už dresūrą – 100 Lt
Para viešbutyje šuniui kainuoja 20 litų. K. Masilionio teigimu, tai – mažiausia kaina visoje Lietuvoje. „Vilniuje, žinau, kad vasarą būna po 50 litų ir daugiau“, - sakė pašnekovas.
Konkurencija šunų viešbučių segmente, anot jo, nuolat didėja, tačiau ne visi pradėję tokį verslą suklesti.
„Šunį prižiūrėti yra didelis menas, reikia žinoti maistą, kadangi atvažiuoja 15-20 šunų ir reikia kiekvienam šuniui pataikyti, kiek prieskonių dėti, kiek vitaminų“, - kalbėjo pašnekovas.
Dresūros pamokos, kaip skaičiavo jis, mėnesiui kainuoja 100 litų. Kadangi šunys, kaip ir žmonės, sukauptą informaciją linkę pamiršti, vieną kartą padresuoti būna grįžta ir po keletą kartų. Tai vėlgi atneša papildomų pinigų tokias paslaugas teikiantiems verslininkams.
„Jeigu vien dresūra, arba vien viešbučiu užsiimtum, būtų badas iš abiejų pusių“, - neslėpė K. Masilionis. – Bet kada vienas kitą remia, yra didelis pliusas. Šunų viešbutyje šiandien pas mane būtų atvesti gal kokie 4 šunys, bet kadangi 15-20 šunų dresuoju, prisideda lėšos ir taip vienas verslas išlaiko kitą“, - sakė pašnekovas.
