Dalinantis tampa lengviau
Gegužės 19-ąją Kaune vyks paramos žygis „Žingsniai vaikams“, kuriuo bus siekiama surinkti lėšų vaikų robotikos būrelių plėtimui ir steigimui Kauno miesto mokyklose, o taip pat Šv. Roko mokyklos, ugdančios vaikus su specialiais poreikiais, klasių baldų atnaujinimui ir joje esančio robotikos būrelio plėtrai.
Artėjant šiam žygiui Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Toma Razmislavičiūtė leidosi į atvirą pokalbį apie savo ir sūnaus kelionę, prisijaukinant autizmo diagnozę, ir ugdančios aplinkos paieškas.
Nors neretai apie autizmą tėvai baiminasi kalbėti net su artimiausiais, Toma prisimena, kad apie sūnaus Adomo diagnozę viešai prakalbti ryžosi prieš šešerius metus. Moteris sako, kad žengti žingsnį nuo vienatvės iki itin atvirų pasidalijimų tinklaraštyje „MamAdo“ paskatino suvokimas, jog tai – sunki realybė, kurią ji pati turi priimti, o aplinkiniai turi apie ją žinoti.
„Tiesą sakant, iki viešo pasidalijimo perėjau įvairius etapus. Adomui autizmas buvo diagnozuotas, kai jam buvo treji, tuomet mūsų kasdienybė atrodė tiesiog beviltiška. Kiekvienas išėjimas iš namų buvo sudėtingas, kartais tekdavo jam ruoštis ir kelias valandas. Buvo net tokių dienų, kai jis neidavo pro namų duris, verkdavo, šaukdavo. Pačios elementariausios situacijos man kėlė nerimą, o ką jau kalbėti apie atvejus, kai per šventes sutinki rečiau matomus giminaičius ir jie stebisi tokiu vaiko, kuris su jais nekalba, elgesiu, jiems jo gaila…
Tokie iššūkiai, su kuriais mes susiduriame kiekvieną dieną, ir tapo paskata kalbėti. Supratau, kad jeigu tylėsiu ir viską toliau laikysiu savyje, mes kitiems žmonėms išties atrodysime kaip kosmonautai, neišeinantys iš namų, o dėl tokio nepažinimo ir atotrūkio gal net keliantys grėsmę“, – pasakoja pašnekovė.
Pamažu pradėjusi dalintis savo kasdienybe, Toma sako supratusi, kad jos tinklaraštis teikia gražią misiją – tampa atrama kitoms panašiame kelyje esančioms šeimoms, o tuo pačiu tai ir savotiška terapija jai pačiai.
Lengvumą atrado iššūkiuose
Šiandien, stebėdama kartu su Adomu nueitą kelią, T. Razmislavičiūtė sako – sunkiausių akimirkų, kai atrodė, kad žemė slysta iš po kojų, buvo ne viena. Visgi dabar jųdviejų su Adomu kasdienybė jau tapo nepalyginimai lengvesnė, berniukas lanko bendrojo ugdymo mokyklą, mieliau dalyvauja veiklose su bendraamžiais.
„Didžiausia paskata Adomo progresui buvo būtent galimybė socializuotis aplinkoje, kuri teikė daugiau iššūkių. Nors pagrindinė Adomo problema yra kalba ir komunikacija, jam augant pastebėjome, kad jam reikia aplinkos, kurioje žmonės kalbėtų, nes jis labai aiškiai supranta, ką kalba aplinkiniai, ir tuomet jaučiasi geriau. Todėl kai Adomas dar lankė specialiojo ugdymo darželį, jis pradėjo jaustis prastai, grįždavo išsunktas ir pavargęs, nes ten buvusių vaikų jis tiesiog nesuprato. Nutariau jį leisti į bendrojo ugdymo darželį“, – pasakoja ji.
Anot Tomos, Adomui pradėjus eiti į bendrojo ugdymo darželį, staiga įvyko lūžis – berniukas labai pasikeitė. Jis pradėjo socializuotis, pamažu atsirado noras bendrauti su vaikais, eiti į edukacijas, važiuoti į ekskursijas. Tuomet Toma nusprendė savo sūnų pamažu ruošti bendrojo ugdymo mokyklai.
„Tikrai įsitikinome, kad jį daug labiau ugdo aplinka, kurioje jis galbūt yra kiek silpnesnis už kitus, nei toji, kur jis yra lygus ar net stipresnis. Apskritai tas buvimas tarp vaikų, ta bendra edukacija davė labai daug. Aišku, mokykloje jis iki šiol nemažai ką daro kiek lėčiau nei kiti vaikai, tačiau jis mokosi ir jam tai svarbu, jis labai motyvuotas. Todėl labai norėčiau paskatinti ir kitas šeimas atkreipti dėmesį į tai, kad jei vaikas mažai kalba arba nekalba visai, nereiškia, kad jis nėra socialus.
Adomas labai mažai kalba iki šiol. Man paklausus, kaip sekėsi mokykloje, jis tik tarstels, kad gerai, ir nueis nieko daugiau nepasakęs, nebent kas nors negero bus įvykę. Tačiau toji aplinka labai prisidėjo prie jo savarankiškumo. Šiandien Adomas ir pats pakalbina žmones, ir pats apsiperka parduotuvėje, kasoje bando susimokėti“, – pasakoja T. Razmislavičiūtė.
Netikėtai per „skaudulius“ atrado talentą
Adomui džiaugsmą šiandien teikia ir atrasta širdžiai miela popamokinė veikla – lengvoji atletika. Toma sako, kad surasti tinkamą būrelį sūnui buvo sudėtinga, tačiau per visus sunkumus pavyko atrasti ir netikėtų berniuko talentų.
„Tiesą sakant, pati pradžia buvo mums gana liūdna, nes Adomą užrašiau į grupines lengvosios atletikos treniruotes. Ten jis susidūrė su iššūkiu – jis nemoka konkuruoti, jei vieni vaikai atsilieka, jis sustoja, palaukia. Galiausiai kiti vaikai pradėjo pykti, tad grupės trenerė išprašė mus iš treniruotės po maždaug dvidešimties minučių. Tąkart tai man smogė labai skaudžiai, aš apsiverkiau ir Adomas apsiverkė. Jis labai norėjo lankyti tas treniruotes.
Bet ši istorija vis dėlto su gražia pabaiga – praėjus savaitei man paskambino toji trenerė ir pasakė, kad Adomui surado kitą mokytoją, galinčią treniruoti jį asmeniškai. Aš esu jai labai dėkinga.
Adomas pradėjo lankyti individualias treniruotes ir šiandien labai noriai sportuoja. Dabar jis jau suvokia, kas ta lengvoji atletika, ir, manau, galėtų lankyti net grupinius užsiėmimus. Klausiau trenerės, gal galime grįžti į komandą, bet man atsakė:
„Ne, aš jo neatiduosiu. Tai gali būti jo kelias, o su kitais vaikais jis gali nustoti taip greitai progresuoti“.
Taip netikėtai atradome talentą, nors iš pradžių atrodė, kad šioje veikloje bus sudėtinga“, – sako rankų nenuleidusi devynmečio Adomo mama.
Vaikų įsitraukimas į popamokinę veiklą itin svarbus
Vaikus su specialiaisiais poreikiais ugdančios Kauno Šv. Roko mokyklos direktorius Darius Griežė pastebi, kad į mėgstamą hobį įsitraukę mokiniai neilgai trukus ir kitose veiklose gali pradėti pasiekti geresnių rezultatų.
„Kalbant bendrai, galiu pasakyti, kad kiekvienam vaikui reikia surasti jam tinkamą raktą įgūdžiams lavinti. Kai vaikai, įsitraukę į mėgstamą veiklą, ilgiau išlaiko motyvaciją, labiau nori siekti rezultatų. Pavyzdžiui, jei vaikas turi elgesio ar emocinių, dėmesio koncentravimo sutrikimų, natūralu, kad jam išbūti tam tikrą laiką vienoje veikloje yra sudėtinga. Tačiau jei ta veikla keičiasi ir yra įdomi, mes išplečiame to vaiko ribas – galbūt pirmą užsiėmimą jis išbus dešimt minučių, kitą savaitę jau galės išbūti dvylika ar net penkiolika, o dar vėliau – dar ilgiau. Taigi mėgstamose veiklose išmokstama vis ilgesnį laiką koncentruoti dėmesį, o tą patį įgūdį galima pritaikyti ir kitur.
Pas mus tokia – vaikų ribas plečiančia – veikla tapo robotika, kuri sulaukė didelio susidomėjimo. Robotikos klasėse vaikai ne tik mokosi sutelkti dėmesį, bet ir bendradarbiauti, dirbti komandoje, komunikuoti, nes prie vieno projekto jie dirba dviese. Kartu gauna užduotį, kartu ją įveikia, kartu džiaugiasi ją padarę. Tiesą sakant, neretai nugirstu mokyklos koridoriuje, kaip vaikai po pamokos džiaugiasi ir laukia kitos savaitės užsiėmimo“, – dalijasi D. Griežė.
Deja, norinčių patekti į robotikos klases kol kas yra daugiau nei jose laisvų vietų – Šv. Roko mokyklai, kaip ir nemažai daliai kitų, trūksta brangios įrangos. Dėl šios priežasties, gegužės 19-ąją Kaune įvyks pirmą kartą Lietuvoje organizuojamas paramos žygis „Žingsniai vaikams“. Už žygį surinktos lėšos bus skiriamos vaikų robotikos būrelių plėtimui ir steigimui Kauno miesto mokyklose, o taip pat Šv. Roko mokyklos, ugdančios vaikus su specialiais poreikiais, klasių baldų atnaujinimui ir joje esančio robotikos būrelio plėtrai.
Žygio organizatoriai dalyviams paruošė ypatingą pėsčiųjų maršrutą, kurio startas pačioje miesto širdyje – prie Kauno pilies. Dalyvių laukia 10 ir 20 kilometrų trasos vaizdingiausiomis Kauno vietomis, o maršrutas draugiškas visiems.
Daugiau informacijos ir registracija dalyvauti žygyje: www.zingsniaivaikams.lt
