Ne vieną šeštadienį teko sutikti Justę Steponaitytę, Tauragės šunų mylėtojų klubo „LOJA“ prezidentę, šeštadieniniame turguje vedžiojančią didžiulį Bordo dogą. Pasirodo, jauna moteris čia užsuka visai ne apsipirkti – taip ji siekia pripratinti šunų parodai rengiamą savo augintinį prie žmonių gausos. Namie ji augina keturis šios veislės šunis bei vokiečių aviganį. Be to, dresuoja klubo narių šunis, yra Tauragėje vykstančių šunų parodų organizatorė bei teisėja (turi nacionalinės kategorijos teisėjos statusą). „Taip, aš esu pamišusi dėl šunų – jiems skiriu 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę ir 365 dienas per metus“, – sako ji.
Tarp turgaus prekystalių...
Šeštadienį ji su vienu savo šunų „kursuoja“ tarp Tauragės turgaus prekystalių, sekmadienį važiuoja į Rietavą, kaip pati sako, ten, kur dar daugiau žmonių. Ir visai neapsipirkinėja – tiesiog vaikšto su šunimi.
– Einu ten, kur būriuojasi kuo daugiau žmonių. Jei kas šunį pakalbina, paglosto, dar mudviem geriau – gyvūnas turi apsiprasti prie žmonių rodomo dėmesio, šurmulio. Taip jis išmoks nekreipti dėmesio į aplinkinius parodos metu, ramiai jausis apžiūrinėjamas, – aiškina Justė.
Justė negalėtų įsivaizduoti savo gyvenimo be šunų. Kaip ji šmaikščiai išsireiškia, „pamišimas dėl šunų“ prasidėjo 7 klasėje, kai jos šeimoje trumpam buvo apsistojęs giminaičių šuo, vokiečių aviganis. Šunį šeimininkai pasiėmė, o Justės susižavėjimas gyvūnais išliko. Nuo tada ji pajuto pareigą rūpintis miesto beglobiais šunimis. Pastebėjusi kokį priklydėlį, priglausdavo ir ieškodavo jam šeimininkų. Apie rastą šunį skelbdavo laikraštyje, kabindavo skelbimus mieste. Vėliau ėmė bendradarbiauti su Rūgalių kaime gyvūnų prieglaudą turinčiu Sigitu Klymantu, Lietuvos gyvūnų draugijos Tauragės skyriaus pirmininku, tad kitus priglaustus gyvūnus laikinai apgyvendindavo pas jį. Netruko pasklisti kalbos, kad Tauragėje yra mergaitė, vienam ar kitam padėjusi pagauti pasprukusį gyvūną.
– Man skambindavo nepažįstami žmonės ir prašydavo pagauti jų pabėgusį šunį, pirmosios pokalbio minutės prasidėdavo ne nuo „Labas“, o „Ar tu ta, kur po Tauragę su šunimi vaikštinėji?“, – juokiasi prisiminusi Justė (Justė paauglystėje labai daug laiko praleisdavo savo vokiečių aviganio Fobio kompanijoje).
Justei yra tekę talkinti ir policijos pareigūnams.
– Pamenu, kaip paprašė pagalbos gavę iškvietimą dėl neblaivaus bulterjerą vedžiojusio asmens. Aš turėjau paimti šunį, kad jie galėtų suimti šeimininką.
„Sunkiai pagaunamieji“ – haskiai
Prieš keletą savaičių netoli Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos mačiau Justę, besivaikančią Sibiro haskį. Mergina rankoje laikė skanėstą, šuo stovėjo už 15 metrų ir stebėjo ją. Vos šiai pradėjus artintis šuo imdavo skuosti tolyn. Anot Justės, haskiai – tikri lakstūnai ir išdykę.
– Kai kuriuos šunis galima prisivilioti skanėstu. Tik ne šį. Haskiai mėgsta miškus, laukus. Juos pagauti labai sunku. Nebent pavyksta nuvyti į uždarą teritoriją, taip mes ir padarėme tada. Keli vaikai ir mano tėtis nuvijo jį į gyvenamojo namo kiemą, ten ir pagavome, – prisiminusi mano matytą įvykį, pasakojo Justė. „Jie vis dar tikisi, kad ateisiu į protą“
Iš visų pasaulio šunų gyvūnų mylėtojai patys mėgstamiausi – vokiečių aviganiai ir Bordo dogai. Pirmąjį savo šunį, vokiečių aviganį Fobį, Justė nusipirko 7-oje klasėje. Su Fobiu Justę tauragiškiai dažniausiai sutikdavo prie Žalgirių gimnazijos (buvusios vidurinės), kur mergina jį dresiruodavo. Studijuodama (baigė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademiją) įsigijo amerikiečių Stafordšyro terjerą, tada šeima persikraustė į gyvenamąjį namą. Vėliau Justės šeimynoje apsigyveno pirmasis Bordo dogas – Vendeta. Studijuodama gyvūnų mylėtoja ėmėsi gyvūnų veisimo. Vietoj penkerių metų studijos užsitęsė iki dešimties, nes Vendeta susilaukdavo palikuonių ir Justei tekdavo trumpam apleisti studijas dėl „motiniškų“ rūpesčių. Teko jaunai moteriai ir akušere pabūti, ir patirti bemieges naktis, kas dvi valandas keliantis pasirūpinti, kad būtų pamaitinti šunyčiai.
Neseniai aplankiau Justę jos tėvų sodyboje. Mano fotoobjektyvui ji pozavo kartu su dviem, kaip ji sako, savo vaikais (vieni pirmųjų išveistų šunyčių) – Daru ir Rūna. „Vaikučiams“ po trejus metukus, dručkiai sveria po 60 kilogramų, už pavadžio jaunai moteriai juos išlaikyti sunku. Šeimoje, be šių dviejų, yra ir trečias „vaikas“ – vienerių metų mažylė Bordo dogė Mira.
Anot Justės, buvo laikotarpis, kai sodyboje gyveno 12 šunų (skaičiuojant su atsivestais šunyčiais, kuriuos per 2–3 mėnesius išparduoda). Justės tėvai, su kuriais ji gyvena, džiaugsmu dėl savo dukros meilės šunims netrykšta, tačiau palaiko ir padeda.
– Jie vis dar tikisi, jog aš ateisiu į protą, – šypsosi Justė.
Atlyginimas – šunims
Mergina sako esanti be galo dėkinga savo tėvams, nes be jų pagalbos neišsiverstų. Tenka jai su kuriuo nors šunimi į parodą išvykti, arba užsiimti organizaciniais reikalais – gyvūnai lieka su tėvais. Dar vienas nepatogumas, kaip Justė sako, tėvams keliantis susirūpinimą, – šunų išlaikymo išlaidos.
– Taip, aš jiems (šunims) „padedu“ visą savo atlyginimą (šiuo metu Justė dirba tarnybinį darbą). Reikia pinigų šunų maistui, įvairioms priežiūros reikmėms, nemažos išlaidos susidaro dalyvaujant parodose, kai kurios jų vyksta užsienyje, – pasakoja jauna moteris.
Į užsienį Justė vežasi savo vyriausiąją Bordo dogę sukergti su kilmingais patinais. Pirmosios Vendetos „vestuvės“ prieš ketverius metus vyko Ventspilyje (Latvija), antrosios – netoli Rygos. Nors skamba romantiškai, tačiau, kaip sako Justė, romantikos šunų kergime maža, nes „nutaikyti“ tokį momentą, kai abu gyvūnai nori TO, sudėtinga.
– Su draugais juokėmės, kad jie savo šunų porą, vietoj to, kad sukergtų Jurbarke, kur gyvena, vežė į Latviją prie Baltijos jūros. Skamba romantiškai, tačiau tai tik atsitiktinumas. Jie su šunimis viešėjo Latvijoje vykstančioje šunų parodoje, o netikėtai kalei prasidėjus rujai reikėjo rasti atokesnę vietą, – juokėsi Justė.
Rūpinantis šunimis Justei beveik nelieka laiko sau. Tačiau ji dėl to galvos nesuka. Kaip pati sako, šunų rodoma meilė, prieraišumas atperka visus rūpesčius ir išleistus pinigus. Su draugais ji susitinka retai – dauguma yra Tauragės šunų mylėtojų klubo nariai arba šunų mylėtojai iš kitų Lietuvos miestų. Su jais Justė susitinka šunų parodų metu, dalijasi visais džiaugsmais, rūpesčiais, žiniomis, naujomis idėjomis.
Klausiu Justės, ar nesulaukia iš savo artimųjų ar giminaičių pasvarstymų apie tai, kada jauna moteris sukurs savo šeimą. Justė šypsosi ir sako visiems pateikianti vieną atsakymą.
– Tai turėtų būti žmogus, galintis toleruoti tai, ką aš darau, – sako Justė. – Žinau merginą, kuriai kartą jos antroji pusė pasiūlė rinktis jį arba šunis. Ji pasirinko šunis. Matot, nenoriu, kad man kada būtų pateiktas toks pasiūlymas.
