Vyriausiasis dresuotojas Simonas Mallinas, galintis pasigirti įvykdęs daug užduočių su savo šunimis kone visose pasaulio šalyse, dabar vadovauja elitinei akademijai, kurioje dresuojami šunys, kad atitiktų aukščiausius tarptautinius standartus. Jis moko šunis aptikti narkotines medžiagas ir sprogmenis konflikto zonose. Apie šios šunų akademijos darbą yra sukurtas serialas „Šunys – sergėtojai nuo pavojų“, kurį pirmadieniais rodo kanalas „Viasat Nature“.
S. Mallinas sutiko duoti išskirtinį interviu portalui tv3.lt.
Kaip mokymo stovyklai atrenkate šunis, kurių atsisakė šeimininkai?
Atrenkame maždaug nuo metų iki pustrečių sulaukusius šunis. Aktyvius, geros formos, energingus tarnybinių arba medžioklinių veislių šunis arba šių veislių mišrūnus. Svarbiausia – pasirenkame tuos, kurie mėgsta arba tiesiog yra apsėsti manijos žaisti su tam tikrais žaislais.
Ar galite pasakyti, kad šunys, kurių atsisakė šeimininkai, veržliau siekia rezultatų ir, tarkime, kad jie taip elgdamiesi yra kažkuo panašūs į žmones?
Jie noriai dirba su mumis ne dėl to, kad juos paliko šeimininkai, tačiau priežastis, dėl kurios jų galėjo atsisakyti, yra ta, kad jie veikiausiai visą laiką sekiojo paskui šeimininkus, vadinasi, jie nėra tie šunys, kuriuos galima palikti namuose vienus, kai išeinate į darbą. Šie gyvūnai turi būti lauke. Tokia šių šunų veislė, per amžių amžius auginta medžioklei, ir tai užkoduota jų kraujyje.
Kokia įsimintiniausia jūsų sėkmės istorija?
Didžiuojuosi savo akademija ir jos pasiekimais. Buvome lyderiai rengiant kai kurias Jungtinės Karalystės kvalifikacijas, kurios dabar tapo JK standartu ir kurias rengia Nacionalinė saugių šunų naudotojų asociacija (angl. National Association of Security Dog), taigi jaučiuosi išdidžiai, kad šioje srityje buvome pagrindinė varomoji jėga.
O ar galėtumėte papasakoti liūdniausią istoriją?
Na, iš karto sunku prisiminti. Tiesa, aš pats esu dirbęs tokiose vietovėse kaip Filipinai, na, žinote, kur su šunimis ne ypač gerai elgiamasi, jie ten gali tapti valgiu. Ten dalyvavau... nuvykau su keliais savanoriais filipiniečiais į šunų prieglaudą, ėjau pro šunų narvus ir mačiau daug prastai atrodančių šunų. O viename narve tupėjo šuo, kuris darė itin sveiko ir gana rubuilio gyvūno įspūdį. Paklausiau, kodėl šis šuo atrodo kitaip negu kiti. Pasirodo, jis buvo ruošiamas pietums. Pasirūpinau, kad jį gaučiau, sumokėjau už jį ir pasiėmiau jį iš ten. Pavadinome jį Lucky (Laimingasis – aut. past.).
Kas nutinka su šunimis, kurie patenka į jūsų mokymo stovyklą, bet nieko neišmoksta?
Akademijoje „Malpeet“ neužmigdėme nė vieno šuns. Mano motina pasirūpina visais šunimis, kuriems nepavyksta baigti mokymo. Turime gana ilgą sąrašą žmonių, norinčių įsigyti augintinį. Patikriname šiuos žmones, ir taip šuniukai pakliūna pas juos.
Ar galite teigti pasiekimai priklauso nuo jo savininko?
Taip, visiškai teisingai. Mokymo kursų dresuotojai, jeigu jie elgiasi neatsakingai ir atidžiai nesilaiko mūsų nurodymų, gali sugadinti visą darbą arba iš esmės tinkamai išdresuoti šunį, jeigu tai įmanoma padaryti. Taigi dresuojant reikia elgtis ypač atsakingai.
Ar įmanoma perdresiruoti šunį ir iki kokio amžiaus galima tai padaryti?
Taip. Turiu omenyje, kad kai kalbama apie mažus šuniukus, įmanoma... Sakoma, kad negalima išmokyti seno šuns naujų triukų. Tačiau aš tuo netikiu. Galima išmokyti, jeigu žinai, ką daryti ir kaip taikyti teigiamus ir neigiamus skatinimo metodus. Remdamiesi savo patirtimi, nesiekiame dresuoti vyresnių nei trejų metų šunų, nes mums tai nėra itin veiksminga ir neapsimoka komerciškai.
Ką manote apie glaudų šunų ir žmonių ryšį?
Tai susiklostė istoriškai. Nuo pat pradžių žmogus ir šuo buvo kartu, kad užtikrintų gyvenviečių saugumą, taip mes tapome vieniu. Žmogus įprastai naudojo šunis tokiems darbams kaip avims ganyti, apsaugai ar medžioklei.
Yra žmonių, manančių, kad šunys, ieškantys narkotikų, jais ir šeriami. Ar tai tiesa?
Ne. Tai mitas. Pats esu ne kartą jį girdėjęs. Esu ir pats tuo domėjęsis. Todėl galiu pasakyti, kad jie yra įprastiniai šunys, užuodžiantys kvapus. Jie nešeriami narkotikais. Tai tik tam tikras kvapas, kurį jie geba surasti, ir už tai gauna žaislą. Jeigu, tarkime, mokome šunis surasti pinigus ar mobiliuosius telefonus, juk šunys netampa priklausomi nuo pinigų ar mobiliųjų telefonų. Jų dresuotojai – galbūt. Tai paprasčiausiai tik kvapas, kurį aptikę jie apdovanojami žaislu.
Kokius narkotikus sunku aptikti netgi šunims?
Jokių. Jeigu šunys išdresuoti tinkamai, jie gali surasti bet kokius narkotikus.
Kaip išmokyti šunį surasti sprogmenis ir ar tai sunkiau, negu išmokyti juos aptikti narkotikus?
Ne, šunims išmokti yra lygiai tas pats. Kvapas yra kvapas. Kur kas sunkiau dresuotojui juos išmokyti, nes sprogmenų paieškos sistema yra kur kas nuodugnesnė paieškos sistema.
Kiek jūsų akademija jau išleido ugdytinių?
Numaniau, kad užduosite šį klausimą. Nežinau Šimtus, tikrai. Turint omenyje tai, kad dirbame jau aštuntus metus, galima sakyti, kad apytiksliai keturis ar penkis šimtus.
Ar dresuotojas gali dirbti su bet kuriuo šunimi, ar tarp jų turi suveikti tam tikra chemija?
Veikia labai stipri chemija. Kai dresuotojai ateina pirmąją mokymo dieną, leidžiame jiems pasirinkti šunis. Jie gali suklysti arba ne. Jiems patariame: „Neprisirišk prie šio šuns, nes jis gali būti ne tas šuo, su kuriuo pabaigsi programą.“ Jeigu šuo paklusnus, nesinori tokio šuns patikėti pernelyg griežtam dresuotojui, ir atvirkščiai. Jeigu šuo užsispyręs ir tvirto charakterio, nesinori jo paskirti tokiam dresuotojui, kuris nėra stipri asmenybė.
Gal pamenate kokią nors išskirtinę istoriją apie dresuotojus?
Mūsų akademiją baigusiems dresuotojams tikrai gana puikiai sekasi, ir jie imasi vis svarbesnių ir sudėtingesnių užduočių. Negalėčiau konkrečiai išskirti kurio nors vieno iš jų. Pernai vedėme sprogmenų kursą, kuriame mokėsi keturi vyrukai. Vienas iš šių vyrukų pasitraukė iš Didžiosios Britanijos armijos pagal perkėlimo programą. Jis išėjo iš tarnybos dėl medicininių priežasčių – dėl potrauminio streso sutrikimo, tada mokėsi pas mus, ir tik baigus mokytis per savaitę jam ir jo šuniui buvo pasiūlytas darbas, ir dabar jie darbuojasi Londono Sityje.
