„Mes jo dabar nebepaleidžiam“, – sako savanoriai.
Panevėžio gyvūnų prieglaudos šeimininkė Rūta Liberienė atsargiai praveria vieno voljero duris. Čia draugiškai vizgindamas uodegą moters laukia nedidelis juodas šunelis:
„Šitas iš Kupiškio. Taip tikras keliauninkas, jis jau 2 kartus pabėgęs ir 2 kartus grįžęs.“
Išsivesti į lauką šunelį jai tenka su pavadėliu, kitaip jis tik ir ieškos progos ištrūkti į laisvę. Mat šis šuo jau įrodė, kad geba įveikti net apie kelias dešimtis kilometrų. O jei tiksliau sugrįžti į senuosius namus Kupiškyje.
„Pas mus jis išbuvo tik kelias dienas ir tiesiog pasivaikščiojimo metu aikštelėj sugebėjo, kol merginos tvarkėsi, prasikasti pro voljerą ir pabėgt. Jau kitą dieną jis buvo Kupišky“, – pasakoja prieglaudos vadovė Rūta Liberienė.
Pirmą kartą susigažinę keturkojį prieglaudos savanoriai paskaičiavo, kad šunelis per parą įveikė nei daug nei mažai – net pusšimtį kilometrų, toks atstumas yra nuo prieglaudos Kaimiškyje iki Kupiškio. Tačiau kai antrą kartą šuo sugebėjo pasprukti nuo naujų šeimininkų ir vėl buvo rastas toje pačioje vietovėje, savanoriai liko priblokšti.
Pasirodo, keliautoju pramintas augintinis taip prisirišęs prie buvusių namų, kad nežinodamas nei miestų, nei adresų vis grįžta ten pat:
„Mirė vienišas senyvas žmogus ir liko tušti namai. Ir šunelis į tuos namus vis nori sugrįžt. Apie kilometrą nuo tų namų niekur nenubėgdavo.“
Tokiu navigacijos aparatu apdovanotas keturkojis stebina visko mačiusius prieglaudos savanorius. O kinologės akimis, šio šunelio gebėjimas degti nesavanaudiška meile šeimai – išskirtinis.
„Gali būti, kad geri šeimininkai ir kad mylėjo jį, todėl prie vietos prisirišęs. Be to, tai – intelektualus šuo. Reiškia, jis labai protingas, jei žino ir mąsto, kur jam tiksliai reikia nuvykti“, – sako R. Liberienė.
Pasirodo, pasitaiko ne tik be galo ištikimų augintinių, bet ir šeimininkų, kurie negalėdami susitaikyti su keturkojo praradimu jo lygiai taip pat atkakliai ieško.
„Pas mus buvęs atvejis, kai moteris 2 metus nepasidavė ir ieškojo savo dingusios katės. Kiekvieną savaitę skambindavo į prieglaudą klausdama, ar neatvežė, jei ir sakydavom, kad ne, vis tiek atvažiuodavo patikrinti pati“, – kalbėjo prieglaudos savanoris Justinas Stašys.
Justinas Stašys pasakoja, kad yra buvę ir tokių atvejų, kai atiduoti augintinį į prieglaudą priversti šeimininkai nenumeta jo likimo valiai. Kol surandami nauji namai, pasirūpina ir šunelio ar katės išlaikymu, ir sterilizacija, ir čipavimu.
