Giedrė POTELIŪNAITĖ
"Žmonės labai greiti nuteisti kitus, bet niekas negalvoja, kaip jaučiasi teisiamasis, ypač jeigu jis teisiamas visą gyvenimą", - sako Ukmergėje gyvenantis Valentas B. (48 m.).
Vyriškio biografija išties marga - užaugęs 8 vaikų šeimoje, kalėjime pirmą kartą atsidūrė 21 metų, o jame pabuvoti spėjo 8 kartus... Valentas prisipažįsta šventuoju niekada nebuvęs, tačiau taip jo gyvenimas susiklostęs ne todėl, kad jis blogas žmogus, o todėl, kad jam tiesiog nesiseka...
"Į kalėjimą už nieką nesodina, bet pabuvojus ten pradėti normalų gyvenimą, įsilieti į visuomenę, labai nelengvą - visą gyvenimą jautiesi kaip atstumtasis, vaikštantis su žyme "teistas".
Pasitraukė iš gyvenimo
Valentas gimė gausioje šeimoje ir yra vyriausias iš 8 vaikų. Jo tėvai visą gyvenimą vertėsi labai sunkiai ir vos durdami galą su galu stengėsi išmaitinti gausią šeimą - tėvas dirbo vairuotoju, motina - pardavėja. "Kiekvieną kartą, sužinoję, jog šeimoje prisidės dar viena burna, tėvai ne džiaugdavosi, o susikrimtę galvodavo, kaip reikės gyventi. Ypač sunku tapo, kai tėvas avarijos metu sunkiai susižalojo ir nebegalėjo dirbti vairuotoju. Mama dirbdavo už du, o tėvas iš bejėgiškumo, kad niekuo negali jai padėti ir nuolat turi kėpsoti namuose, ėmė vis dažniau išgėrinėti. Nuo to laiko viskas pradėjo dar greičiau važiuoti žemyn", - prisiminė Valentas.
Nepakėlusi vyro išgėrinėjimų ir atsakomybės už vaikus, Valento motina pasitraukė iš gyvenimo - kilpoje ją rado pats Valentas. Tada jam buvo 15 metų... "Tas vaizdas turbūt niekada neišsitrins iš atminties. Tądieną tėvas nuo ryto girtas gulėjo namuose, o aš kaip vyriausias vaikas turėjau pasirūpinti mažaisiais broliais ir seserimis, todėl kol motina būdavo darbe ne tik tvarkiau namus ir virdavau valgyti, bet ir suruošdavau kitus vaikus į mokyklą. Ir tąkart aptvarkęs namus ėjau į ūkinį pastatą atsinešti pietums bulvių, tačiau pamatęs praviras duris, iškart supratau, kad kažkas nutiko - jos visada buvo rakinamos", - pasakojo Valentas.
Pamatęs kilpoje kabančią motiną, Valentas sakosi nuo patirto šoko ilgai negalėjęs atsigauti, o ir pasikviesti į pagalbą nebuvo ko - vargu ar kaip maišas girtas tėvas būtų bent ant kojų pastovėjęs. Todėl jis pats ant kibiro užlipęs nupjovė virvę, o tada nubėgo kviesti kaimynų...
Po motinos mirties Valentas tapo šeimos galva - ne tik toliau rūpinosi kitais vaikais, bet ir tėvu. Jam, iš mokyklos eidamas namo, parnešdavo išgerti. "Vis girdėdavau žmones kalbant, koks jis parazitas, koks nevykėlis, nesirūpina vaikais - o man jo gaila buvo. Žiūrėjau į jo vegetavimą, (gyvenimu jo egzistencijos pavadinti nebebuvo galima), ir galvojau - reikia per galvą verstis, kad man taip nenutiktų", - prisiminė Valentas.
Svajojo išgelbėti turtuolio vaiką
Į mokyklą Valentas retai benueidavo, bet niekas už tai jo nesmerkė - žinojo, kokia nesaldi vaikino dalia, ir neretai ištiesdavo jam pagalbos ranką - kaimynai ne tik duodavo jam darbo, bet ir paremdavo maistu, drabužėliais sesėms ir broliams. Neilgai trukus po mamos mirties vaikai atsidūrė vaikų globos namuose. Su tėvu gyventi liko tik du vyriausieji - Valentas ir 2 metais jaunesnis brolis Saulius.
"Kartais pasidarydavo savęs gaila, galvodavau - neturėjau normalios vaikystės, neturėjau normalios šeimos - nieko neturėjau. Dėl visų bėdų kaltinau ne degradavusį tėvą, o motiną - kam jinai viską paliko, o pati pasirinko lengviausią kelią... - pasakojo Valentas. - Kartais net užmigti negalėdavau - gulėdavau ir mąstydavau, kaip gera būtų praturtėti, nusipirkti didelį namą sau ir vaikams, pagyventi savo malonumui. Regzdavau neįtikėčiausius planus - kaip išgelbsčiu turtuolio vaiką iš kokio gaisro ar skęstantį ištraukiu, o jis man atsilygina krūva pinigų. Arba kaip netyčia randu užkastą lobį.. Bet niekada iki tol neateidavo mintis dėl pinigų daryti nusikaltimus, iš kito atimti, kad pats turėčiau".
Gal tokia mintis ir nebūtų atėjusi, bet taip jau nutiko, kad likimas suvedė tada 20-metį Valentą su jau ne kartą kalėjime sėdėjusiu ir nešvariais darbeliais pagarsėjusiu gretimo miestelio gyventoju Sigitu. Šis vaikiną "paprotino", kad neverta taip sunkiai vargti - girdi, galima gyventi daug lengviau. "Klausiau jo, žiūrėjau į apynaujį automobilį ir galvojau - neturiu ko prarasti, o štai išlošti galiu nemažai", - prisiminė Valentas.
Belangė tapo antraisiais namais
Taip jau sutapo, kad Valentui "prasigyventi" buvo palankus laikas - valstybė buvo ką tik atgavusi nepriklausomybę silpnoka teisėsauga, o nelegaliems užsiėmimams - palankiausia dirva. Netrukus prie Valento ir Sigito prisijungė dar keletas lengvų pinigų ištroškusių tipelių ir prasidėjo jų "karjera". "Vertėmes viskuo, kas davė pelno - nuo smulkių vagysčių, iki kontrabandos ar dokumentų padirbinėjimų. Vis tikėjausi, kad iš tos balos išlipsiu sausas, bet kai pamačiau, kad visi mano draugai arba yra ieškomi policijos, arba jau sėdi už grotų, supratau, kad ir manęs laukia tokia pati dalia. Tačiau prie pinigų jau buvau spėjęs priprasti, todėl sustoti ne tik nebenorėjau - net ir nebegalėjau..." - pasakojo Valentas.
Nuojauta jo neapgavo - į kalėjimą jis pateko gana greitai, tačiau pirmą kartą trumpam. Vėliau belangėje atsidurdavo vis dažniau ir vis ilgesniam laikui. "Vienas ten nesijaučiau - susitikdavau ne tik su tais, su kuriais "dirbdavau". Surasdavau naujų pažįstamų. Užburtas ratas įsisuko ir nežinojau, ar jis kada nors sustos - pats sustoti neketinau", - prisipažino Valentas.
Iš nelegaliais būdais gautų pinigų Valentas gyveno gerai - nusipirko butą, ant kojų atsistoti padėjo seserims ir broliams, net tėvą siuntė gydytis nuo alkoholizmo. Tik va, jis mirė tuo metu, kai Valentas pirmą kartą sėdo į kalėjimą...
Pirmą kartą išėjęs į laisvę Valentas sukūrė šeimą ir susilaukė dukters. Tačiau tai nuo juodų darbelių jo ne tik neatbaidė, bet dar labiau skatino - mat norėjo savo šeimai suteikti tai, ko pats neturėjo.
Valstybei padykėliai neįdomūs
"Ir dabar negaliu atsakyti, kaip atsirado noras gyventi teisingai. Į nusikaltimus mane įtraukė draugai ir pažįstami, o iš tokio gyvenimo būdo išsikapstyti sugalvojau pats. Tikėjausi, kad bus daug paprasčiau. Juk elgtis teisingai, gyventi laikantis įstatymų ir visuomenės normų turėtų būti paprasta. Deja, nors kartą klydusiam tai beveik neįmanoma", - apgailestavo Valentas.
Prieš beveik metus iš kalėjimo grįžęs vyras darbo ieško iki šiol... "Taip jau sutapo, kad dabar ir patirtį turinčiam ir diplomuotam žmogui sunku rasti darbą, ką jau kalbėti apie tik šiokią tokią specialybę už grotų įgijusiam kaliniui. Visi žiūri į tave kreivai ir galvoja: "Kažin, ko galima tikėtis iš "zeko". Žmonės bijo, kad ne tik darbo nesugebėsiu atlikti, bet ir apvogsiu juos", - sakė vyras.
Dabar Valentui padeda jo brolis Saulius - vyriškis turi savo verslą, todėl padeda Valento šeimai, tačiau, kaip sako buvęs kalinys, nesinori visą gyvenimą būti remiamam ir laukti pagalbos. Pagalbos Valentas norėtų sulaukti iš valstybės. "Niekam neįdomu, kaip pradėti gyventi nuo nulio ir nenuslysti atgal į užribį, iš kurio taip sunkiai kapstaisi. Kodėl visi stebisi, kad teisiasi vis grįžta už grotų, jeigu niekur neįmanoma gauti darbo? Koks dar yra kelias, ypač jeigu reikia išlaikyti šeimą? Man tai padeda artimieji, o pagalvokit, kad kiti, patekę už grotų, dažnai praranda tuos artimuosius, kurie vėliau galėtų jam padėti, tai ką tada žmogui daryti?" - retoriškai klausė Valentas.
Valentui pritarė ir jo žmona Milda (42 m.). Kadangi vyras negali rasti darbo, šeimą išlaiko kone ji viena - iš kirpėjos atlyginimo. "Kai atsikraustėme gyventi į Ukmergę, žmonės greitai sužinojo, jog Valentas yra teistas, ir pradėjo į mus šnairuoti. Kaimynai su manimi nesisveikina ir draudžia vaikams bendrauti su mūsų dukra, nes jos tėvas yra "banditas". Niekas nenori net girdėti, jog žmogus pasimokė iš praeities klaidų ir neketina jų kartoti. Tokioje visuomenėje gyventi nelengva ne tik mano vyrui, bet ir mums su dukra", - guodėsi moteris.
Įsidarbinti - tik teorinės galimybės
Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas Aidas Butvietis sako, jog neturi duomenų apie tai, kiek kalinių, išėjusių į laisvę, sėkmingai įsidarbina, o tokius duomenis sukaupti būtų labai sunku. "Mūsų darbas su kaliniu baigiasi, kai jis išeina į laisvę. Iki tol vykdomos įvairios socialinės reabilitacijos programos, galima įgyti vieną iš 4 siūlomų specialybių, tačiau kaip žmogui sekasi rasti darbą laisvėje, mes nežinome. Jeigu manęs to būtumėte paklausę prieš porą metų, būtum atsakęs, jog tada įsidarbinti buvęs kalinys galėjo gana laisvai. Dabar, darbą jam rasti, be abejo, labai sudėtinga. Juk ir neteistų bei kvalifikuotų darbininkų dabar yra po kelis į vieną laisvą darbo vietą. Tarkim, koks nors stalius, ką tik atleistas iš darbo, greičiau įsidarbins, negu staliaus specialybę įgijęs, bet patirties neturintis teistasis. Vis dėlto, negalima sakyti, kad galimybių įsidarbinti visiškai nėra. Teorinės galimybės yra..." - reziumavo A. Butvietis.
