Kaip teigia medikai, psichinės sveikatos kontrolės sistema Lietuvoje funkcionuoja be priekaištų. Pakanka vaistų ir gydytojų, vietų ligoninėse, yra ryšys su socialinėmis tarnybomis. Bet ko tada trūksta, kad nemažėja savižudybių, daugybė žmonių iki gyvenimo pabaigos neišmoksta tvarkytis buities, nuolat jaučia neviltį, o gyvenimo džiaugsmą suranda tik alkoholyje ir tenkindami primityvias aistras?
Kuo panašus vienišo, protinę negalią turinčio žmogaus likimas ir kažkieno iš namų išvyto kačiuko? Ogi didžiausias bendrumas yra tas, kad nei vieno, nei kito gyvybė niekam nesvarbi. Visų reikalu jis taptų tik tuomet, jeigu koks nors vilties netekęs žmogelis įvykdytų tai, kas paliestų daug svarbesnių už jį žmonių likimus. O jeigu vieną dieną toks žmogelis gyvenimą pabaigs kilpoje ar patvoryje - nieko baisaus. Vienu statistiniu vienetu mažiau.
Statistinis vienetas
Vienoje Marijampolės seniūnijoje gyvenantis 35 metų Gediminas vėl skambino į redakciją. „Ką man daryti? Aš jaučiuosi labai blogai, neturiu jėgų, mane kankina blogos mintys, noriu pasidaryti galą. Vakar kviečiausi greitąją. Gal žinote, kaip man vėl patekti į ligoninę. Pernai mane ligoninė gerai sustiprino, atsirado noras gyventi, suradau darbo pas žmones”, - skundėsi vyras.
Gediminas savo buvimo ligoninėje limitą išnaudojo. Pirmą kartą ligoninėje praleido kelias dienas, jam buvo skirta vaistų ir jis išleistas gydytis „ambulatoriškai”. Tačiau gydytis „ambulatoriškai” Gediminui nepavyko, nes jis neturėjo už ką nusipirkti vaistų. Antrą kartą į ligoninę vyras pateko po žurnalistų skambučio į ligoninę. Po keliolikos dienų neva ant kojų pastatytas vyras iš ligoninės vėl išvažiavo į savo skurdų butelį kaimo daugiabutyje. Ir vėl su receptu kišenėje, bet be skatiko. Vaistų ir vėl jis nenusipirko, todėl, anot jo paties, „naktimis vėl lipa sienomis”. „Kas bus toliau? Negaliu šitaip gyventi, nebenoriu gyventi! Nežinau, ką darysiu, gal galą pasidarysiu”, - dejuoja.
Sunku patikėti, kad pinigų vaistams Gediminas kada nors ras. Neturėdamas kuro, praėjusią žiemą savo dviejų kambarių butuką vėjo perpučiamais langais jis šildė elektra. „Nežinojau, kad tiek daug prisuks”, - teisinosi penkias klases baigęs Gediminas. Elektros prisuko už daugiau nei 800 litų. Vyras įsipareigojo skolą padengti iki kitų metų ir pasirašė sutartį su elektros tinklais, bet jau aišku, kad sutarties netesės ir elektros artimiausiu metu neteks. Gauna 315 litų pašalpos, bet, vos tik gavus, pinigai ištirpsta.
Pasak gerokai nuo savivaldybės centro nutolusios seniūnijos darbuotojų, tokių kaip Gediminas kaime yra ir daugiau. Vienas vyras elektros išnaudojo už tris tūkstančius litų, o skolos susimokėti neturi už ką. Vieniša kūdikį auginanti, iš pašalpų pragyvenanti jauna mamytė per kelias dienas telefonu prapliurpė 300 litų. Susimokėti taip pat neturi pinigų. „Gal jie ir ne visi ligoniai, bet visiems jiems reikia globos, tačiau prie kiekvieno mes auklės nepastatysime. Neturime tiek jėgų ir lėšų. Liūdna”, - konstatavo seniūnijos darbuotojai.
Socialinis darbas virto popieriniu
„Kartais mane tiesiog siaubas ima”, - neslėpė vienos iš problemiškiausių Kalvarijos savivaldybės Kalvarijos seniūnijos seniūnė Vilija Remeikienė. Pasak seniūnės, ją glumina ne tik pačių žmonių atsakomybės neturėjimas ir pagalbos jiems nebuvimas ne tiesiogine, pinigine prasme. Pinigų jiems kiek duosi, tiek ir išleis. „Viena už šildymą kelias dešimtis litų skolinga moteris irgi verkia. Su mažamečiais verkiančiais vaikais pas komunalininkus atėjusi gąsdino nusižudysianti. Man atrodo, kad su jais per mažai ir ne taip dirbama. Daugiau dirbama su popieriais, o ne su žmonėmis”, - svarstė seniūnė.
Kalvarijos seniūnijoje rizikos šeimomis rūpinasi Kalvarijos globos ir užimtumo centras, o seniūnijoje esančios socialinės darbuotojos vos spėja skaičiuoti pašalpas ir kompensacijas tiems, kurie patys sugeba ateiti jų pasiprašyti. „Argi taip turėtų būti, kad vaikai iš tėvų į globos namus paimti metus ir iki šiol nesugrąžinti. Ar čia socialinis darbas? Negaliu suprasti, kai socialinė darbuotoja dejuoja pusmetį negalinti priversti tėvo užsiregistruoti darbo biržoje. Priversk, tempte nutempk, jeigu tą darbą dirbi. Socialinis darbas negali būti vien tik labdarinių kruopų skurstantiems išdalijimas. Apskritai visas darbas su socialinės rizikos šeimomis turėtų būti vienose rankose, seniūnijose, o ne centre įsikūrusioje tarnyboje, mes visi turime būti vienas kumštis, mes turime pelnyti tų žmonių pasitikėjimą, o ne dejuoti, kad lankytis po vieną yra nesaugu”, - įsitikinusi Kalvarijos seniūnė.
Dugno sindromas
Keturiolika mėnesių didžiausiai Kalvarijos savivaldybei vadovaujanti V.Remeikienė pripažino negalinti suprasti, kodėl žmonės tokie sutrikę, abejingi. „Jie nemoka net džiaugtis, net jeigu ir atsiranda priežastis džiaugtis. Vienai šeimai geradaris G.Carlas nupirko namus. Jai sakau: „Dėkok, apkabink tą žmogų, džiaukis”. O jai tas pat. To jie nebuvo mokomi nuo mažens. Bet kas trukdo dabar pradėti mokyti?”
Kaip yra viename savo romanų pastebėjęs žymus britų satyrikas Džonas Orvelas, pasiekęs dugną žmogus tampa viskam abejingas.
„Socialinė padėtis Lietuvoje yra tikrai prasta. Ir niekas iš tiesų net nežino, kokia ji yra. Gyvuoja ir pedofilija šeimose, ir smurtas. Smurtas veši mokyklose, stebina vis kraupesnės smurto formos. Žmonės jaučia pareigą įrodyti savo padėtį jėga. Visuomenė rimtai serga, vyrai jaučiasi silpni, dėl to prievartauja bejėgius. Baisiausia, kad smurtas, naudojimasis silpnesniais lieka ne tik nebaudžiamas, bet yra net nepasmerkiamas. Baisi pati aukos samprata, jeigu tapai auka, turbūt kažkokiu veiksmu nusipelnei ja tapti”, - pripažino „Respublikai” viena psichologė, prašiusi neminėti jos pavardės.
Gyvenimo atspindys - psichiatrų suvestinėse
„Mūsų centre dėl ligos pernai apsilankė 17 705 asmenys, leidimų, pažymų ir kitokių dokumentų kreipėsi 3544 gyventojai”, - sakė vieno didžiausių Lietuvoje Marijampolės psichikos sveikatos centro vedėjas Arūnas Jasionis. Anot A.Jasionio, pagalba teikiama visiems, kurie prirašyti prie šio centro ir kurie yra socialiai drausti. Gydymas savanoriškas. Norint ligonį paguldyti į ligoninę prieš jo paties valią galime paguldyti prieš ligonio valią. Yra tik trys išimtys gydyti ligonį prieš jo valią. Tada, kai jo būsena gresia kitų ar paties gyvybei, savo arba savo ir kitų žmonių turtui. Vienas psichiatras tokios atsakomybės prisiimti negali, turi būti trys, o kas keliolika dienų asmenį laikyti prieš jo valią turi leisti teismas.
Pasak A.Jasionio, paguldyti psichinę negalią turintį ligonį jo paties prašymu nėra jokių problemų. Bet ar to reikia, sprendžia gydytojai. Jeigu žmogus turi psichinę negalią ir pats nežino, kur kreiptis nustatyti jam nedarbingumo lygį, kurį pripažinus dalis gydyti reikalingų vaistų būtų kompensuojami, jam to ir nereikia. Nereikia varstyti jokių kitų durų, išskyrus seniūnijos. „Socialiniai darbuotojai turi surinkti reikiamus dokumentus, o mes turime teisę ligonį pasiųsti į komisiją nedarbingumo lygio nustatyti. Nustatys, ar ne, ne mūsų kompetencija, bet teikti dokumentus galime”, - sakė psichiatras.
„Mūsų ligonių nedarbingumas per šiuos metus padidėjo maždaug 50 proc. Situacija tiesiogiai priklauso nuo ekonominės situacijos”, - teigė A.Jasionis. Gydytojas neslėpė, kad rimtą pagalbą galima suteikti tik socialiai draustiems asmenims. „Niekas nežino, kiek yra nedraustų asmenų. Jų turbūt niekas nesuskaičiavo, niekur nėra aprašyta, kiek žmonių klaidžioja po užsienius. Tarp savo pacientų neradau šeimos, iš kurios kas nors nebūtų išvažiavęs. Jiems ten visko atsitinka. Grįžta ir su psichozėmis, ir įjunkę į narkotikus ir jiems reikia pagalbos, jie yra valdomi, įtaigūs, mūsų ligoniai įtraukiami į paskolas, lizingus, sukčiavimą”, - tvirtino psichiatras.
Didelę darbo patirtį turintis medikas įsitikinęs, kad yra ką tobulinti adaptuojant psichikos negalią turinčius žmones, taikant priverstinį gydymą. „Gegutės gydosi tik tada, kai pagrasini, kad neteks pašalpų. Reiktų keisti ir asocialių asmenų statusą globos įstaigose. Suaugusius žmones mokome žaidimų, o atėmėme iš jų darbą. Mes paėmėme iš užsienio pirmus įspūdžius ir pritaikėme savo įstaigose kaip modelį”.
Dalia BYČIENĖ
