Pakruojiečiui Audriui – keturiasdešimt treji. Pastaruosius trylika metų jis yra blaivus. Nežiūrint to, kalbėdamas apie save jis pirmiausia pasako: „Aš alkoholikas“. Tiesos sakymas vyrą atitolina nuo puikybės ir melo, turėto girtuoklystės metais.
Suburs bendraminčius
Audrius ūkininkauja, turi šeimą ir vos spėja suktis tarp kasdienių darbų. Nors laisvu laiku girtis negali, ėmėsi visuomeninės veiklos.
Vyras pasiryžo pakviesti į Pakruojyje veikiančią anoniminių alkoholikų grupę visus, kurie neįsivaizduoja savo gyvenimo be alkoholio.
Prieš trylika metų anoniminių alkoholikų grupė Panevėžyje jam padėjo pripažinti: „aš alkoholikas“. Ir atsitiesti, išsaugoti šeimą.
Jo žodžiais, melas, puikybė ir išsisukinėjimai, kad dar kartą prisigertų, yra kiekvieno degraduojančio girtuoklio palydovas.
Tada jam buvo trisdešimt. Penkiolika savo gyvenimo metų jis gėrė. Skaudus patyrimas anuomet Audrių skatina veikti: padėti sau ir kitiems. Nes niūrios mintys vis dar užgula tvirtai blaivybės kelyje besilaikantį vyrą.
„Suprasti alkoholiką gali tik pats tai patyręs. Kartais to supratimo man labai reikia ir šiandien. Kai ima nesisekti, apima nusivylimas, abejonės, ar aš nepervertinu savo galimybių ir sugebėjimų. Bendravimas su tokio pat likimo žmonėmis padeda atsitiesti. Būti vienam su savo mintimis – sunku“, – atvirai apie save kalba Audrius.
Vyras papasakojo savo istoriją. Jis įsitikinęs, kad ne tik alkoholikai, bet ir savęs tokiais dar nepripažįstantieji, joje ras atpažįstamų sau situacijų. Audriaus žodžiais, tai ir bus ženklas, jog reikia nedelsiant gelbėtis nuo gyvenimą griaunančio alkoholizmo.
„Sunkiausia pripažinti pačiam sau, kad esi alkoholikas“, – savo patyrimu dalijasi pakruojietis, pirmą kartą savo istoriją ryžęsis pasakoti viešai.
Į girtuoklystę – nuo penkiolikos
„Pradėjau gerti labai jaunas – nuo penkiolikos metų. Savo bendraamžių draugų neturėjau, jų ieškojau tarp vyresnių, išgeriančiųjų, niekuo nesidomėjau. Vis labiau traukė vietos ir susibūrimai, kur geriama.
Išgėrinėjimas tapo mano pasididžiavimu. Laikiau svarbiu, kad su manimi vyresni vyrai kalba kaip su sau lygiu. Pats sau atrodžiau pranašesnis prieš bendraamžius.
Tėvas tokio mano elgesio netoleravo. Auklėjo griežtai diržu ir kumščiu. Motina verkė, prašė negerti. Tėvas matė, kad to sustabdyti jau nebegalės. Vėliau jau nesakydavo nieko, tylėdavo, susitaikė su tuo, kaip yra.
Kad girtavimas man kažkaip kenkia, pirmą kartą supratau rytą, nebeprisiminęs vakarykščios dienos. Tuomet man buvo aštuoniolika.
Gavau šaukimą į Armiją. Pirma mintis: išeisiu tarnauti, pailsėsiu nuo tėvų prašymų negerti. Todėl nuo šaukimo dienos reikia atsigerti. Gėriau kiek akys matė.
Armijoje per dvejus metus gal porą kartų teko paragauti alkoholio. Tuomet būdamas blaivus pagalvodavau, kad dėl gėrimo praradau draugus, jie manęs tolinosi, nenorėdavo kviesti į savo šventes, nes prisigersiu, gadinsiu kitiems vakarą.
Su tokiu minčių bagažu grįžau ir iš Armijos. Tris mėnesius gėriau prisilaikydamas – man atrodė – saikingai. Bet vėliau grįžau į ta pačią darbovietę, kaip ir prieš armiją, į statybas. Čia geriantiems buvo patogu, niekas nekreipdavo dėmesio, kad esi su kvapeliu.
Mačiau, kad permainų dėl gėrimo mano gyvenime dar nebus.
Sugėrovas pasakė tiesą
Įsiminė tada vienas momentas. Kartą fiziškai tvirtesnis, stipriai geriantis bendradarbis man į akis prie visų rėžė: „Tavo nosis jau mėlyna“. Įskaudino. Prieš veidrodį ilgai apžiūrinėjau nosį, tikėdamasis, kad šis mane tyčia norėjo įskaudinti.
Dėl tokio bendradarbio elgesio buvo apmaudu: juk aš baigiantis darbui , tebevilkėdamas „specrūbais“ lėkdavau į parduotuvę alkoholio, rizikuodavau neužkliūti valdžiai. Ta rizika didžiuodavausi ir pats.
Išgėrimų pradžia darbe, paskui – po darbo, be priežasties ir tikslo. Kažkur giliai mintyse ėmė kirbėti, kam geriu su seniais, be pramogos ir progos. Gaunu algą, jei tą dieną ką reikalingo nusiperku, kitus prageriu. Mačiau, kad mano gyvenimas praranda prasmę.
Nesuprasdamas, kad besaikis girtavimas yra mano liga, maniau tai – pasileidimas. Galvojau vesiu, viskas susitvarkys.
Neberūpėjo ir kūdikis
Grįžęs į tėviškę susiradau merginą, kuri apie mane nedaug ką žinojo. Tikėjausi, ji mane sudrausmins. Tačiau po vestuvių iškenčiau nepratrūkęs gerti gal kelis mėnesius. Klimpimas gilyn į alkoholizmą buvo dar skausmingesnis.
Pamenu, išlydint žmoną į ligoninę gimdyti, uošviai pardavė jautį ir atvežė pinigų. Laisčiau tėvystę neatsikvėpdamas: vienas namuose, pinigų yra.
Kai pranešė iš ligoninės, kad turiu parsivežti žmoną su kūdikiu, nusprendžiau, kad ji dar vieną dieną gali ten pasilikti. Kitą dieną miegantį namuose pažadino iš ligoninės grįžusi žmona.
Kur pinigai? Išsisukinėjau, melavau: kažkas ištraukė, pamečiau... Be melo ir apgavysčių nebegalėjau, reikėdavo kažkaip išsisukti, pasprukti išgerti, tikintis, kad niekas to nepastebės.
Dėl girtuokliavimo buvau priverstas išeiti iš darbo. Žmona apsisprendė dirbti, aš likau namuose auginti vaiką. Tikėjosi, gal taip mažiau bus progų gerti. Tačiau negelbėjo ir tai.
Grįžusi iš darbo ji mane rasdavo su vaiku vežimėlyje kur nors mieste geriantį. Nors man tada atrodė, kad aš juo tinkamai pasirūpinsiu, bet po bokalo kito nebežinodavau valgęs vaikas ar ne.
Nebijojau net mirti
Mano girtavimas virto tragedija šeimai. Vyresnis brolis man jau sakė į akis: „Tau reikia kokius penkerius metus negerti, kad nebeatrodytum kaip alkoholikas“. Mane tai skaudino, tačiau toks patarimas atrodė neįmanomas: kaip tiek laiko negerti?
Visus pasiūlymus kaip nors gydytis pavyko atitolinti , išvažiavau į statybas Rusijoje. Tai buvo pabėgimas nuo šeimos ir artimųjų. Po kurio laiko dėl girtuoklystės darbo netekau ir ten.
Išsiblaivęs imdavau graužtis, jog nuo manęs nusisuka artimieji, gyvenimas griūva, lieku vienas.
Žmona laukėsi antrojo vaiko, kai pareikalavo jog susileisčiau „torpedą“. Priešingu atveju – skyrybos. Iškenčiau pusmetį. Bet per tą laiką kaupiau degtinę artėjančiam savo gimtadieniui. Slaptai tikėjausi, kad per tą pusmetį tapsiu „pilnavertis“, išmokęs gerti.
Gimus antrajam mūsų kūdikiui išgėriau šampano. To ir tetrūko. „Torpeda“ nesuveikė, buvau ciniškas ir šaipiausi iš artimųjų baimės dėl mano gyvybės.
Galiausiai žmona vėl pareikalavo skyrybų. Neprieštaravau, tik paprašiau poros tūkstančių litų ir sutikau išeiti iš namų kaip stoviu. Man buvo vis tiek, kad tik galėčiau gerti ir negirdėti priekaištų.
Gyvenimas be taurelės – puikus
Tačiau prablaivėjus imdavo baimė: netenku šeimos, nusigręžia brolis, man padėti bandžiusi brolienė. Ji ir davė man anoniminių alkoholikų grupės Panevėžyje telefoną, įkalbėjo paskambinti. Bijojau. Baisu buvo vien nuo minties, kad turėsiu gyventi negerdamas.
Kai iki susitikimo su anoniminių alkoholikų grupe buvo likusios kelios dienos, vėl ėmiau gerti: kad spėčiau pasisotinti.
Pirmąjį kartą į grupės susitikimą ėjau su baime. Netoli susirinkimo vietos, gatvėje išgirdau pažįstamą balsą: „Audriau, eik čia“.
Šiandien žinau, „čia“ renkasi tą patį patyrusieji kaip ir aš. Čia geriausiai suprasi, kad alkoholizmas – tai liga ir visam likusiam gyvenimui. Gerti neišmoksi.
Jau seniai nebeskaičiuoju kiek laiko nebegeriu. Gyvenimas puikus ir be alkoholio.“
Janina VANSAUSKIENĖ