Natalija KONDROTIENĖ
Šiauliuose nuo rugsėjo mėnesio dirbanti gydytoja hematologė Živilė Janulytė mėgaujasi ne tik darbu, bet ir sparčiai besikeičiančiu miestu. Minčių apie darbą emigracijoje ji neatsisako, tačiau kol kas savo ateitį sieja su Šiauliais.
Išmokti mokytis
Respublikinėje Šiaulių ligoninėje dirbanti Ž. Janulytė pasitinka Vidaus ligų skyriuje, kur tuo metu dirbo. Nusišypso, kad dar dirba Priėmimo skyriuje bei Konsultacinėje poliklinikoje – darbo tikrai netrūksta.
Iš Kupiškio kilusios Živilės rudos akys švyti – nesigaili tapusi gydytoja, nors mokslo kelias iki gydančio gydytojo dienos tikrai ilgas – 11 metų. Uždarė universiteto duris ir pradėjo naują gyvenimo etapą.
„Savo ateitį ketinau sieti su matematika. Mokiausi tiksliuosius mokslus, sustiprintai matematiką, tačiau dokumentus nunešiau ir į mediciną. Įstojau“, – pasakoja Ž. Janulytė.
Prasidėjus medicinos studijoms teko visas jėgas ir laisvalaikį investuoti į mokslus. Reikėjo priprasti prie didelio krūvio, išmokti mokytis, nes daugelį dalykų būtina išmokti mintinai. Stebėdavo, kad kitur studijuojantys draugai bei pažįstami tiek daug nesimokė, kaip medicinos studentai.
„Reikėjo labai gerai planuoti savo laiką, kad spėčiau ir pasimokyti, ir papramogauti, skirti laiko kitiems dalykams“, – sakė medikė.
Pasirinkimas – kraujo ligos
Ji svarstė apie ausų, nosies, gerklės gydymo specializaciją, tačiau pasirinko hematologiją – mokslą apie kraują ir jo ligas.
„Tokių specialistų trūkumas, šios mokslo šakos didžiulis progresas mane suviliojo. Mokslas sunkus, bet įveikiamas“, – šypsosi medikė.
Dar mokydamasi rezidentūroje Ž. Janulytė dėstė universitete, o vasarą baigtos studijos Kauno medicinos universitete atvėrė kelią – rinktis nuolatinį darbą galėjo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
„Galvojau apie darbą Panevėžio, Alytaus gydymo įstaigose, tačiau pasirinkau Šiaulius. Prieš tai tris mėnesius atlikau praktiką Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Patiko. Sulaukiu didelio kolegų palaikymo ir pagalbos, draugiškumo“, – džiaugėsi gydytoja Živilė.
Mintys apie darbą nepalieka
Gydytoja juokiasi, kad jos išvaizda dažnai suklaidina pacientus, kurie pamano, kad ji yra slaugytoja.
„Vieni šypsosi, kiti nenori, kad jauna gydytoja gydytų. Paciento pasitikėjimą reikia užsitarnauti“, – įsitikinusi hematologė.
Gydytojai sunkiausia pacientui pasakyti, kad jis serga nepagydoma, piktybine kraujo liga. Skaudžiausia, kai žino, jog medicina susirgusiajam padėti nebegali. Medikė žino, jog kraujo ligos yra klastingos, nes žmogus ligos gali nejausti.
„Plaučių uždegimą išgydei ir išleidai sveiką pacientą namo, o hematologinės ligos dažniausiai yra nepagydomos, todėl norisi ligoniui padėti, kad gyvenimą nugyventų kuo kokybiškiau“, – sako Ž. Janulytė.
Suvaldyta liga – didžiulis pasiekimas ne tik medikui, bet ir ligoniui bei jo artimiesiems. Medikė įsitikinusi, kad prie blogų žinių neįmanoma priprasti. Sunku ne tik jį išgirstančiam, bet ir tą žinią pranešančiam.
„Reikia dar išmokti sutarti su savimi. Grįžti po darbo namo ir galvoji apie ligonius. Negali negalvoti, mintimis ieškai būdų padėti“, – pasakoja gydytoja.
Apie emigraciją - tik mintys
Paklausta, ar nesvarsčiusi apie mediko ateitį užsienyje, Živilė nusijuokia ir patikina, kad minčių apie geresnį uždarbį ar darbo sąlygas užsienyje turi beveik kiekvienas medicinos studentas.
„Užsienyje dirbant hematologijos srityje reikėtų išlaikyti kursus, to nereikia kitų specialybių medikams. Kol kas dirbu Lietuvoje, o kaip bus ateityje, niekas nežino“, – sako Ž. Janulytė.
Šiauliai jai padarė puikų įspūdį, kai gyveno tris mėnesius praktikos metu.
„Man patinka čia gyventi. Miestas gražėja. Sudaro augančio miesto vaizdą. Tačiau pasigendu pramogų, kuriomis išlepino Kaunas. Taip pat ir draugai liko kituose miestuose“, – sako medikė.
Šypsosi, kad po įtemptos darbo dienos, budėjimų, minčių apie pramogas gerokai sumažėja.
