Vincas Mykolaitis-Putinas neturėjo vienos literatūros krypties, būdingos tik jam, todėl jo kūryboje gausu įvairių sričių.
Išskirtinis tas lietuvių poetas Henrikas Radauskas. Išskirtinis tuo, kad laisvas ir nesusirišęs net su žeme. Tai miesto, barų, pamišėlių, jausmų poetas.
Tekste randu ir gražių maloninių žodelių: “žliaukia”, “kerta ir kerta”, “perkūnija praryja”. Jie tekstui suteikia lengvumo, gyvumo.
Marčius bėga peršalęs ir sušilęs.
Aputis - šiuolaikinis rašytojas, žmogus, novelistas.
Vaikas, kuris paprastai yra žymi ateities projekcija, čia bėga vaduoti istorijos.
Tėvas permirkęs ne lietum, o patirtim, protu, išmintim, drąsa.
Ir kokie čia svečiai, juk tai sulinkę senoliai bando veržtis į pasaulį. Bet kuriems tai dar rūpi, kurie dar nori ir kuriems malonu būti tikrais lietuviais.
Duona simbolizuoja gyvybės šaltinį, nes kai jie susėdę valgo, duonos riekę ir stiklinę pastato mirusiam Medučiui. Senoliai galvoja, kad bevalgydami duoną jie gauna energijos ir gali išgyventi šiek tiek ilgiau. Tačiau yra viena blogybė, senoji karta valgo vieną kartą metuose ir kai kuriems, pavyzdžiui, Medučiui, šios vienkartinės energijos neužteko išgyventi iki kito duonos valgymo.
V. Mačernis - vienintelis žemėje likęs žemininkas.
Tuomet širdy sustoja laikas ir turi stengtis eiti pirmyn, nesustoti.
Erdvė čia pradingsta: lyrinis subjektas žmones mato kaip šešėlius.
Pagrindinė spalva - juoda. Vakaras apgaubia ir žemę, ir sielą. Lyrinė srovė čia - modernizmas.
Meninė kalba nėra gausi.
Jo specifinė kūryba dar ilgus metus tūnos mūsų vadovėliuose, knygose ir mūsų širdyse. (apie V. Mačernį)
Pirmame stulpelyje poetas susirūpinęs, jo širdis glaudžiasi prie šaltų rėmų, prie nerimastingų posūkių.
Vidiniame pasaulyje laikas supančiotas ir pririštas prie raidžių, kurias valdo panikos apimtas žmogus.
Jis tarsi su skaitytoju vykdo dialogą, nors gal tai būtų monologas, nes jis savo mintis bando pateikti mums, bet mūsų negirdi.
Vėją priskirčiau prie veikiančių atlikėjų: juk jis nestovi vietoje.
Vėjas aprašytas kaip didelis kenkėjas. O gal jis toks nėra?
Autoriaus eilėraštis prasideda vėjo traškesiu už durų. Šį įvykį ir laikyčiau pagrindiniu.
Epitetai tarsi spalvoti pieštukai kiekvieną strofą vaizduoja skirtinga spalva.
Ėjimas į svečius - tai įgimtas procesas.
Tarp eilučių šioje “Įžangoje” galima įskaityti sunkiai dirbančius ir nuolat kenčiančius nuo žiauraus karo žmones.
Čia poetas vėją lygina su keleiviu ir tuo baigiasi pirmas posmelis.
Manau, nesuklysiu sakydama, kad šiame eilėraštyje, jeigu galima šitą kūrinį taip vadinti, svarbiausią vietą užima regėjimai. Atrodo, tuojau išvysiu žmones, kasančius bulves: “Menu jų vasaros auksinį derlių”.
Šie senolės veiksmai pabrėžia senojo kaimo tradicijas, kurias, kaip šventumo simbolį, perduoda iš lūpų į lūpas.
Jei turite internetinio folkloro pavyzdžių, siųskite adresu [email protected]
